Premjeras ir Regionų partijos lyderis V.Janukovičius jaučiasi valdąs situaciją, tad antradienio rytą jis geranoriškai pareiškė: prezidentas suklydo, mes privalome jam padėti, tad Vyriausybė ir parlamentas jį kviečia deryboms... Formaliai Rada uždraudė vyriausybei skirti lėšų gegužės pabaigoje numatytiems parlamento rinkimams surengti. Be to ji gražino funkcijas senajai Centrinei rinkimų komisijai, kuriai iki prezidento įsako dėl jos atšaukimo vadovavo Regionų partijos deputatas Sergėjus Kivalovas.
O Kijevas vėl šurmuliuoja. Europos aikštėje susirinkusi ir vis didėja V.Janukovičiaus šalininkų minia. Už kelių šimtų metrų Maidano aikštėje – opozicijos gerbėjai, pasirengę surengti antrą „oranžinę“ revoliuciją. Nedaug trūksta, kad atstumas tarp jų ims pavojingai mažėti, ir tuomet Ukrainoje prasidės nenuspėjami įvykiai. Tačiau kol kas jie vystosi, kaip teigia apžvalgininkai, teisės ribose. Kol prezidento įsakas nepaskelbtas oficialiuose leidiniuose, Rada ir vyriausybė mano, kad jis neturi juridinės galios. Todėl parlamentas naktį kreipėsi į Konstitucinį teismą, kad šis skubos tvarka išaiškintų, ar prezidento įsakas atitinka pagrindinį šalies įstatymą.
Įsako oponentai aiškina, kad jis neturi konstitucinio pagrindo, nes 83 straipsnis įtvirtina, jog koalicijos parlamente formuojamos ne frakcijų, o deputatų jungimosi pagrindu. Kitaip sakant, Prezidentas esą neturėjęs teisės neleisti atskiriems deputatams perbėgti iš vienos frakcijos į kitą, tai yra – į valdančiąją koaliciją. Būtent tai kėlė prezidento pasipiktinimą, nes V.Janukovičiaus šalininkai ėmė vilioti Rados narius iš opozicinės į valdančiąją koaliciją, tokiu būdu norėdami parlamente sudaryti absoliučią daugumą, kad galėtų progai pasitaikius visiškai supančioti rankas prezidentui, o jei kils būtinybė – ir paskelbti jam interpeliaciją.
Štai šis politinis žaidimas, kurio esmės paprasti ukrainiečiai taip ir nesuprato, atvedė šalį prie krizės slenksčio. Kai kurie apžvalgininkai tvirtina, kad paskelbti įsaką V.Juščenką paskatino aktyvioji opozicijos lyderė Julija Timošenko. Jos vadovaujamas blokas ir prezidentinė partija „Mūsų Ukraina“ – vienintelės, kurios remia šalies vadovo veiksmus. Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad stumdama į konfrontaciją ilgakasė politikė siekia ateityje pati užimti šalies vadovo postą.
Analitikai teigia, kad galimi keturi Ukrainos vystimosi scenarijai. Jeigu V.Juščenka atšauks savo įsaką, jis praras savo reitingus, bet iškovos daugumos garantijas, kad jos koalicija nebus dirbtinai plečiama iki 300 deputatų, būtinų vetuoti bet kurį prezidento įsaką (dabar pozicija turi 258 mandatus). Tiesa, tokiu atveju J.Timošenko pagrasino, kad „žmonės iš Maidano privers prezidentą vykdyti jų valią“.
Kita vertus, jei prezidentas neatšauks savo įsako, Ukrainai gresia prievarta, ir jos likimą spręs žmonės iš gatvės. Kol kas persvara yra V.Janukovičiaus pusėje. Vien tik iš Krymo į Kijevą buvo suvežta apie 1500 Regionų partijos šalininkų...
Jeigu būtų sutarta, kad rinkimai vis dėl to įvyks, konfliktas būtų tik atidedamas. Ankstesniais visuomenės apklausos duomenimis, jeigu rinkimai į Radą būtų vykę paskutinė kovo savaitę, politinės jėgos būtų išsirikiavę taip kaip ir 2006 m. kovą vykusiuose rinkimuose: Regionų partija gautų 32 proc. balsų, J.Timošenkos blokas – 25 proc., komunistų partija – 9 proc., o prezidentinė „Mūsų Ukraina“ – 8,6 proc.
Taigi, geriausias scenarijus – ketvirtasis: prezidentas grasina paskelbsiąs įsaką, bet to nedaro, laukdamas V.Janukovičiaus manevrų, kuriais jis vis tiek būtų priverstas sutikti priešlaikiniams rinkimams. Bet tam reiktų užsitikrinti V.Juščenkai palankų stabilumą parlamente. Žurnalas „Time“ mano, kad galų gale Ukrainos likimas vis tiek spręsis Maidane...
O kol kas JAV valstybės departamentas ir Rusijos Dūma tik ragina Ukrainą išvengti konfrontacijos. V.Juščenka ir V.Putinas kalbėjosi telefonu, tačiau jie tik sutarė jau antrą kartą atidėti balandžio 3-ąją numatytą Ukrainos vadovo vizitą į Maskvą. Tuo tarpu artimiausi „oranžinės“ revoliucijos konsultantai ES, Lenkija ir Lietuva kol kas tyli lyg vandens burnon prisisėmę...