Kažkada Lietuvoje pats rokas buvo politika, o tie, kurie jį grojo, „darė“ politiką. Tuomet rokas įkūnijo politiką, kuri buvo patraukli, maištinga, viliojanti, kupina laisvės ir idėjų. Šiandien Lietuvos muzikoje politikos kaip ir nebeliko; tiesa, Liveta Kazlauskienė, Psichas ir vienas Žąsas dalyvavo savivaldos rinkimuose, bet tai – ne politika muzikoje. Iš dalies taip ir turėjo atsitikti, kad politikos muzikoje beveik nebeliko; juk Lietuvai iš sovietinės respublikos virtus liberalia demokratija rokas tapo kasdienybe. Tačiau šiandieninėje lietuviškoje muzikoje politikos reikėtų daugiau...
Muzika nebūtinai turi būti apie politiką, kad ji būtų politiška. Netgi nebūtina, kad muzikantai turėtų politinę darbotvarkę, kokią, pavyzdžiui, turi airių rokeris Bono. Muzika paprasčiausiai turi būti tikrai gera. Tokia muzika turi tokią galią, kad ji apverčia pasaulį aukštyn kojomis, išjudina socialinius procesus ir sukelia revoliucijas, nes ji paliečia žmonių širdis ir taip padaro viską aplink politiška. Kažkada tai buvo rokas; deja, tada rokenrolo revoliucija Lietuvą aplenkė. Gal ji ateis šįkart ir sudrebins visą Lietuvą nuo studentų iki politikų?
Pernai „LT United“ bandė išjudinti Lietuvą, garsindami ją savo eurovizine daina. Visai neblogas bandymas, bet tai buvo viešieji ryšiai, ne muzika, o lietuviškojo poproko ikona Andrius Mamontovas muzikos, kuri sukrečia ar bent jau sujaudina širdis, jau kuris laikas nekuria. Ją kuria jo mokinė Jurga Šeidukytė, originalūs ir jautrūs „Pieno lazeriai“ bei naujutėlių būgnų negailintys „Gravel“ vyrukai. Kai klausai tokios muzikos, galvoji, kodėl ji Lietuvoje dar netapo visišku popsu, t.y. kodėl jos negali nusipirkti šalia savo namų esančioje maksimoje?
Jurga, „Pieno lazeriai“ ar Neda gali padaryti pasaulį tiesiog gražesnį, o „Gravel“ galėtų sudrumsti ne tik tykius lietuviškus vandenis, bet ir nykią lietuvišką politiką bei jai visiškai abejingų jaunų lietuvių protus. Ir tų, kurie balsuoja už dešiniąsias partijas, kaip savo „bloge“ neseniai rašė Tomas Sinickis, arba tų, kurie visai nebalsuoja, nes neturi už ką. Nors „Gravel“ dainose pačios politikos kaip ir nėra, o socialinės temos irgi fragmentiškos, tačiau jose labai atvirai atsispindi tai, kuo gyvena jauni Lietuvos žmonės.
Ten yra ir sekso, ir meilės, ir išsiskyrimo su mylimąja bei draugystės motyvų, ir skausmo bei vienatvės, ir egzistencinių klausimų. Sekso ir maišto galėtų būti netgi ir daugiau. Nors poros dainų lyrika šiek tiek primena „Coldplay“ ar „Oasis“, bet tam tikra prasme jų klausytis net maloniau nei Chriso Martino, kurio isteriškas balsas kartais gali tiesiog pribaigti. Beje, „Gravel“ taip pat reikėtų pasveikinti už tikrą feministinę dainą, kurią jie parašė Rūtai Ščiogolevaitei eurovizijos proga. Kur tai girdėta, kad lietuvis vaikinas rašytų dainą pavadinimu „If I ever make you cry“ (Jeigu aš tave kada nors priversiu verkti) dainuoti merginai? „Gravel“ kuria tiesiog gerą ir skoningą britų tipo poproką.
Tačiau tai, kas patraukia ne ką mažiau nei jų muzika, yra jų įvaizdis. Regis, broliai Sinickiai geriau nei pats Lietuvos Ministras Pirmininkas socialdemokratas žino, kas yra tikroji darbininkų klasės sąmonė. Gediminas Kirkilas, pasirodo, užaugo daugiavaikėje darbininkų šeimoje. Tačiau vienas iš įtakingiausios šalies kairiųjų partijos vadovų apie tai savo rinkėjams niekada nepasakojo. Apie tokią asmeninę biografiją svajotų kiekvienas britų kairuoliškų pažiūrų politikas, bet Lietuvoje būti kilusiam iš darbininkų šeimos vis dar yra tarsi gėda.
„Gravel“ atvirai kalba apie tai, kad jie yra Lietuvos lenkai iš Naujosios Vilnios, tikrojo darbininkiškojo kvartalo. Jie yra „Gravel“, nes tai reiškia žvyrą, kuris siejasi su darbininkais. Jie rėksniai, tačiau turintys savo originalią nuomonę; jie maištininkai, nes jie nori pakeisti lietuvišką muziką; jie ambicingi, nes nori kurti gerą muziką. Vyrai didžiuojasi savo darbininkiška kilme, ir jiems tai yra maišto, kurio Lietuvoje apskritai beveik nėra, nors verkiant reikia, forma prieš nusistovėjusias visuomenės normas ir taisykles.
Ir tai yra savotiška revoliucija Lietuvoje, nes niekas, net socialdemokratų Ministras Pirmininkas atvirai nesididžiuoja savo darbininkiška kilme. Todėl „Gravel“ įvaizdis, o kartu ir jų muzika yra politiška ir skoningai politiška. Ir kuo jie ne patriotai? Pasirodo, dvidešimt kelerių metų vaikinai šeštadienio vakarą eina anksti miegoti, kad galėtų groti rytdienos, kovo 11–osios, koncerte.
Visai nebūtina dainuoti perdėm pakilių lietuviškų dainų apie tautos laisvę, kad būtum tikras jaunas Lietuvos patriotas. Taip pat nieko tokio, jei dainuoji angliškai, o ne lietuviškai. Juk kas labiau išgarsins Lietuvą, ar graudi lietuviškai atliekama daina, ar į Vakarus sėkmingai eksportuojamos angliškai dainuojančios gero lietuviško roko ar popso grupės? Su Viktoru Uspaskichu nei rusiškai, nei lietuviškai, žinoma, geriau nedainuoti. O Lietuvą garsinti gali ne tik kameriniai simfoniniai orkestrai ir operų solistai, bet ir maištaujantys rokeriai, traukiantys „How many times have I tried to deny I love you“ (Kiek kartų aš neigiau, kad tave myliu). Todėl lietuviška MTV turėtų kuo daugiau investuoti į daug žadančius lietuvių muzikantus.
Šią savaitę kartu su netikėtai užgriuvusiu pavasariu atėjo lygiadienis. Gal šįmet kas nors Vilniuje sugros Bacho „Pasiją pagal Matą“ Velykoms? O gal lietuviškos televizijos ir radijo eteryje bent jau sumažės rusiškų „čiastuškių“? Tokia politika užkniso juodai! Reikia gero lietuviško roko ir popso. Apie maištą ir draugystę, meilę ir mylėjimąsi, pavasarį ir paukščius, laisvę ir vienatvę, tiesos ir savęs ieškojimus, apie beprasmio gyvenimo prasmę. „Slade“ nereikia. Jei nei valstybininkai, nei konservatoriai negali pakeisti Lietuvos politikos, tai gal gera muzika gali?
Politikos savaitraštyje "Atgimimas" taip pat skaitykite:
Indrė Kumpikevičiūtė: Apie tai, kaip pirkėjai terorizuoja pardavėjus ir pirkėjų tipus
Be moralės visuomenės pažanga neįmanoma: Stanislovas Kairys kalbasi su filosofu Simonu Woodsu iš Didžiosios Britanijos