Šiame kontekste gal šiek tiek įdomesnės tik diskusijos, kas lemia tokią padėtį, ir ar įmanoma ją bent šiek tiek sušvelninti.

Tikrai nesutinku, kad koks „Lietuvos rytas“, „Laisvas laikraštis“, „Respublika“ ar viena ar kita TV stotis kaip nors paveikiamos atitinkamų Rusijos tarnybų. Pirma, tų žiniasklaidos „magnatų“ įtaka Lietuvai ne tokia jau ir didelė, mat ta Lietuva ne tokia jau ir kvaila, kaip norėtų žurnalistai, leidėjai arba vadinamieji politologiniai atstovai (nemaišyti su politologais). Skaityti skaitytojai tai skaito (toks žmogiškas įprotis, priešingai ne manoma, būdingas ir gana jauniems asmenims) , bet nemačiau sveiko proto žmogaus, kuris tuos skaitalus apie kokį ūkininką, prilupusį kokią savo neeilinę meilužę, arba kokius iš Rusijos tankuose keliaujančius deimantus vertintų rimčiau, nei kokio žurnalistėlio naktinius kliedesius.

Antra, bent jau dalis šių žiniasklaidos priemonių gyvena ne iš noro informuoti skaitytojus, ir netgi ne iš pataikavimo jiems (jie negirdi ir tikrai negerbia savo skaitytojų — jie jų bei jų problemų paprasčiausia nemato): laikraščiai ir TV kanalai gyvena iš politikų ir verslininkų šantažavimo, kuris neša ir pinigus, ir, kaip tiki neretos žiniasklaidos priemonės savininkas, politinę įtaką bei galimybę dalyvauti vadinamosios aukštuomenės vakarėliuose su kokiu garsiu dizaineriu ir kitais prakutusiais vakarietiškos orientacijos ir itin naujarusiško potraukio blizgučiams valdomais tautiečiais.

Va imkime „Lietuvos rytą“. Leidinio savininkas ponas G.Vainauskas (aiškiai suvokiu, kad rašydama apie savo buvusį darbdavį elgiuosi ne visai etiškai, ir už tai atsiprašau, vis dėlto 15 metų senaties terminas ir kaip naktis nuo dienos besiskiriantis 1991-1992 metų „Lietuvos rytas“ nuo dabartinio tebus šiokia tokia pateisinama priežastis) yra valdomas didelės aistros — jam labai labai patinka jaustis reikšmingu užkulisiniu šalies politinio gyvenimo žaidėju. Jis aiškiai ir nedviprasmiškai yra ne kartą kalbėjęs, kad tas ir tas elgiasi gerai (tai reiškia moka suprasti, koks didelis žmogus yra ponas Vainauskas) ir todėl apie jį reikia rašyti gerai, o va tas — nesupranta (nepataikauja ponui Vainauskui arba neturi pinigų pirkti reklamos, etc.), taigi, jam geras ir ramus gyvenimas nežadamas. Norint čia įžvelgti kokias nors labai dideles kokių nors žinybų aspiracijas reikia nemažos vaizduotės, o va konkurentai, jei tik turi pinigų, gali neblogai reikalus sutvarkyti. Ar Lietuvos verslo ar politikos elite yra tokių, kurie nežino šių taisyklių, kad tiesai atskleisti net reikia VSD pasitelkti? Bent aš tokių nemačiau.

„Laisvas laikraštis“ primityvesnis, ir šantažas ten grubesnis. Labai mėgstama kokio nors žmogaus nuotrauką įdėti po visiškai nesusijusiu tekstu, ir be jokių skrupulų užrašyti: o kas vis dėlto nužudė poną Z, K ar B? Arba: kas pavogė milijoną (kurio gal ir nebuvo)? Suprask, tas iš nuotraukos.

Šio vadinamojo laikraščio redaktorius dar kadais iškvietęs į susitikimą ir pasidėjęs diktofoną gąsdino, kad tai, ką jau anksčiau viešai sakiau, o šiandien parašiau, paviešins. Laukiu bene ketvirti metai — laikraščio lygis dar labiau suprastėjo, tad dabar viešinu pati. Poną Drižių galima pagirti nebent už tai, kad suteikia tribūną dažnai nuoširdiems ir teisingus dalykus rašantiems esamiems ir buvusiems politikams, kurie neturi noro, o gal pinigų, nusipirkti plotų „rimtesnėje“ žiniasklaidoje.

„Respublika“ iš minėto sąrašo įdomiausia ir ją skaityti neretai būna malonu jau vien todėl, kad išlikęs atskirų žurnalistų rašymo stilius. Matydamas originalius ir tik tam ar kitam būdingus sakinius bent jau gali manyti, kad rašė pats žmogus, o ne redaktoriai vakare kaip reikia mintukes sušukavo. „Respublikos“ leidėjas pats labai originalus ir į avantiūras linkęs asmuo, tad jam, manyčiau įdomūs ne tiek pinigai, arba ne visų pirma pinigai, o pati galimybė erzinti ir nervinti tuos ar kitus. Kuriuos? Nelygu situacija. Kartais ir pinigai.

Tikrai netikiu, kad objektyvi nacionalinė TV, mat tada turėčiau sutikti, kad netinkamus politikus, kurie per kiekvienus rinkimus vis dėlto gauna labai nemažai balsų, išrenka marsiečiai. Tiesiog nacionalinis transliuotojas tų jų asmeninei partinei linijai nemielų žmonių nemato, nes mato ir vertina tik tuos, kurie galvoja taip, kaip kokie miliutjekelaičiai ar jekelaitmiliučiai, t.y. gana tiesmukai, nuobodokai, bet su dideliu jausmu, kad esi vienintelis informuotas apie VSD (atsiprašau, KGB padalinio Lietuvoje) reikalus. Ar tai rimto informacijos teikėjo prerogatyva?

Deja, išskyrus keletą leidinių (visų pirma „Atgimimą“) bei kai kurias internetines žiniasklaidos priemones, kur pozicijos bent kol kas nėra itin vienpusiškos, skaityk neskaitęs — nieko nesužinosi.

Ir vėl amžinas visų revoliucijų klausimas — ką daryti? Politikams ir verslo atstovams (padoriems ir neperkantiems žiniasklaidos politikos ir verslo atstovams — o tokių yra ir nemažai) patarsiu vieną dalyką: pareikalaukite — bent kartą! — kad kliedesius apie jus, jūsų partiją, jūsų verslą laikraštis ir jo leidėjas pagrįstu rimta medžiaga ir geriausia teisme. O svarbiausia — VISIŠKAI VIENODAI vertinkite rašinius apie save ir apie savo konkurentus. Jei džiaugiatės, sutinkate ir plojate rankomis, kai puola jūsų konkurentą, žinokite, po to ateis jūsų eilės. Ir tada nebebus kam pasiskųsti, kad bent jau dabar meluoja.

Deja, meluoja ne tik apie jus, meluoja apie visus. Meluoja labai dažnai, energingai, o neretai dar tiki, kad sako tiesą, mat paprasčiausia neturi pakankamo išsilavinimo suvokti, kada ir kodėl nusišneka.