Publikos reakcija buvo santūriai draugiška, tačiau tikriausiai tik nedaugelis susimąstė, kuo čia dėta dešra.
Publika išgirdo perspėjimą “saugoti vaikus”. Spalvingais blizgančiais rūbais papuošti hermafroditiški manekenai ir manekenės žengė podiumu nešini dešromis, demonstratyviai pakeltomis prie burnos. Dainininkė ilgai ir įkyriai dainavo apie savo kūną. Būrys mergaičių antrame plane mėtė į vandenį dešreles ir skardžiai žvengė.
Nieko nežinau apie autoriaus intenciją. Siūlau šį rusų spektaklį pabandyti interpretuoti kaip repliką visai “Mados infekcijai”, jo baigiamąjį komentarą.
Tam reikia įsivaizduoti bendrą kontekstą. Prisimenu pirmąją “Infekciją” su jos rėkiančiomis spalvomis ir eksperimentiniu “grožiu”. Savaime suprantama, padaugėjus solidžių rėmėjų, viso to nebeliko.
Šiemet kaip niekad ryškiai iš kolekcijų buvo galima neklystamai spręsti, ką aptarnauja ir kam atstovauja ta/-s ar kita/-s dizainerė/-is. Štai kolekcija sekretorėms, ana – klerkams, o tos, juodai baltos (“solidi klasika”), autorė – bankininko žmona.
Viena dizainerė sukūrė į drabužius (iš esmės – į kūną) integruotus šopingo krepšius – fantazija apie “moterį-tašę”.
Grįžkime prie dešros. Tai ne tik prastos mitybos, blogo skonio simbolis (ДЯШРА, kaip kadaise rašė Radioshow), bet ir tradicinis pornoanekdotų vaizdinys.
Būtų vaikiška išsisukinėti ir prie burnos laikomoje dešroje neįžvelgti užuominos į oralinį seksą. O oralinis seksas nuo Clintono/Lewinsky aferos laikų reiškia oficialaus fasado slepiamą “nepadorų” elgesį (“Ovalinis kabinetas”).
Įsivaizduoju, kaip nuobodu turėjo būti rusų kūrėjui iškęsti visą renginį. Provincialus skudurų korektiškumas buvo troškus kaip ŠMC salė. Dešrą galima perskaityti kaip nuorodą į tai, kas slypi už fasado, kuriam papuošti skirti tie skudurai.
Panašiai kaip vaizdo žaidimų kūrėjai siekia sukurti kuo “tikroviškesnį” vaizdą, kad pakerėtų žaidžiančius vaikus, taip ir (naujųjų) lietuvių dizaineriai ir dizainerės neriasi iš kailio stengdamiesi parodyti “madas diktuojantiems” akcinininkams, sponsoriams ir bosams kuo tikroviškesnį jų pasaulio atvaizdą: sekretorės, šopingas, tiuningas, “vyriškumas”.
Visokie užupiški užraitymai tik terštų viziją.
Tačiau už šio įsivaizduojamo fasado (grožis, solidumas, jėga) slypi šlapia dešra – ją ir išneša į sceną rusai. Norint patenkinti sponsorių, reikia “kalti jam į klyną” (Byvio/Tešlagalvio terminais kalbant), kad klynas sudrėktų.
Pajėgiausius ir potencialiausius sponsorius labiausiai jaudina vaizdai, primenantys jų sekretores bei pardavimų augimą (todėl “moteris-tašė” yra bene veiksmingiausias paklausos sprendimas).
Kodėl dešra “uchodit pod vodu”? “Vanduo” – tai ne tik kūno išskyros (sekretorių prakaitas, sudrėkęs boso klynas), bet ir “užupis”, “požeminės srovės”.
Dešra gali reikšti ir naujiesiems lietuviams nepriimtiną paprastumą arba nekomerciškumą.
Spektaklio žiūrovams aktualus klausimas – kas diktuos madas rytoj. Pagrindinę srovę, “meinstrymą”, šiandien (už)valdo nuvorišai. Bet esama ir povandeninių srovių. Sterilizuotą reginį suteršia viena kita “šlapia” detalė, pavyzdžiui, galvos apdarai iš plastikinių maišų šiukšlėms – užuomina į “galvos skausmą” dėl gausių kapitalizmo “atmatų”, t.y. nevykėlių be vietos.
Žodžiu, dešra, “išeinanti po vandeniu” (užuot plaukusi pasroviui), gali būti užuomina į tai, kad pagrindinei srovei nepriimtini dalykai dauginasi (sėja sėklą) po vandeniu, kaip infekcija. Jie gali bet kada išplaukti, štai kodėl reikia “saugoti vaikus”...