Tiesa, L. Kaczynskis pabrėžė, kad Lenkija vis vien turi pastabų dėl deklaracijos turinio, tačiau puikiai supranta, kad jos nepasirašydama tikriausiai būtų vienintelė deklaracijos nepasirašiusi valstybė. A. Merkel yra sakiusi, kad nereikia deklaracijoje tikėtis nuorodos į krikščioniškąjį Europos paveldą. Šios nuorodos atsisakymas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Lenkija kritikavo Europos Konstitucijos projektą.
Iškart vos tik davęs prezidento priesaiką 2005 m., L. Kaczynskis žadėjo būti aktyvus ir įgyvendinti ambicingą darbų programą – sunaikinti korupciją ir kurti tvirtą ir sąžiningą valstybę.
Tuomet lenkų žiniasklaida rašė, kad L. Kaczynskio populiarumą daugiausiai lemia jo įvaizdis – nepaperkamas politikas, niekada neturėjęs iš politikos asmeninės naudos. L. Kaczynskis visada save pateikdavo kaip nacionalinių interesų gynėją, pasirengusį pasipriešinti Briuseliui ir didesnėms kaimynėms Vokietijai ir Rusijai.
Brolių dvynių Kaczynskių valdymo stilius visą laiką kelia daug kalbų bei svarstymų ir Lenkijoje, ir už jos ribų. Kai kada jie atrodo pikantiški ar net provokuojantys.
Neseniai lenkiška žurnalo „Newsweek“ versija „Newsweek Polska“ publikavo publicisto Aleksanderio Kacsorowskio straipsnį „Beveik kaip V. Putinas“. Be abejo, toks palyginimas sulaukė daug ir neretai audringų komentarų, nes istorinės aplinkybės ir dabartinis geopolitinis kontekstas jautriai išgyvenamas ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Rytų ir Vidurio Europoje.
Pirmoji pusė – straipsnis „Kaczynskis – beveik kaip V. Putinas“ iš „Newsweek Polska“
„Jaroslawo Kaczynskio valdymas savo stiliumi vis labiau primena Rusijos prezidento vykdomą politiką. Tokią diagnozę prieš keletą mėnesių čekų laikraštyje „Lidove Noviny“ suformulavo šio leidinio tarptautinio skyriaus redaktorius publicistas Lubošas Palata. Čekijoje šis teiginys nieko nesudomino, o ir Lenkijoje jį pastebėjo nedaugelis. Jei kas ir išgirdo, paprasčiausiai palaikė jį tokiu absurdišku, kad nematė reikalo polemizuoti. Vis dėlto šiandien reikėtų klausti, ar nebuvo ponas L. Palata teisus. Abu politikai panašiai pradėjo savo karjerą, nors į tai iš pradžių niekas neatkreipė dėmesio. Į valdžią juos atvedė žmonių viltis išgydyti tas patologijas, kurios buvo siejamos su ankstesnių vadovų valdymu. Ir lenkams, ir rusams įkyrėjo įsigalėjusi korupcija ir oligarchų visagalybė.
Po pergalės rinkimuose iškart pradėta judėti atgal: abu lyderiai ėmėsi žygių stiprinti ir išsaugoti laimėtą valdžią. Ekspertai vieningai pripažįsta, kad politinės korupcijos mastas dabartinėje Rusijoje didesnis nei 1990-aisiais, o kova su oligarchais baigėsi tuo, kad Michailą Chodorkovskį ir Borisą Berezovskį pakeitė Romanas Abramovičius ir „Gazprom“ magnatai.
Apie politinę korupciją Lenkijoje byloja liūdnai pagarsėjęs skandalas, susijęs su vienu valdančiosios koalicijos narių judėjimu „Savigyna“.
Ir V. Putinas, ir J. Kaczynskis daug dėmesio skiria slaptosioms tarnyboms. Skirtumas tik tas, kad V. Putinui buvę KGB bendradarbiai padeda valdyti, o J. Kaczynskis juos persekioja kur tik gali. Jam padeda Nacionalinės atminties instituto bendradarbiai. Tokia padėtis rodo įsitikinimą, kad istoriją kuria ne piliečių valia, bet sprendimai, esantys už demokratinių procedūrų ribos.
Abu politikai įstatymus vertina instrumentiškai. Jie juos tai pažeidžia, tai griežtai jų laikosi, atsižvelgdami į tai, kas patogiau“.
Antroji pusė – publikacija „Kaczynskių valdoma Lenkija – tai švelnesnė Rusijos versija“ iš „Rzecpospolita“
„Tekstas „Kaczynskis – beveik kaip V. Putinas“ iš lenkiško žurnalo „Newsweek“ sulaukė didelio dėmesio ne todėl, kad autorius klysta ar priešingai – kalba karčią tiesą. Iš tiesų skaudžiausias pasirodė lyginimas su V. Putinu, nes bet kokias užuominas į panašumą su Rusija lenkai laiko įžeidžiančiomis. Jei A. Kacsorowskis, kritikuodamas politinę J. Kaczynskio kultūrą, būtų jį palyginęs, pavyzdžiui, su graikų pulkininkais, to teksto niekas apskritai nebūtų pastebėjęs. O jei palygintų su Augustu Pinočetu, kai kurie Lenkijos premjero gynėjai laikytų tai komplimentu. Bet straipsnio autorius prakalbo apie V. Putiną ir taip palygino Lenkiją ir Rusiją.
A. Kacsorowskio pateikta analogija atrodo akivaizdi, bent jau žvelgiant iš Vakarų. Laisvasis pasaulis Vidurio ir Rytų Europoje ištisus dešimtmečius matė monolitą, vadinamą Rytų bloku. Šis stereotipas ir dabar lemia vakariečių mąstymą, tiesa, dabar jis retai verbalizuojamas.
Šio stereotipo jėgą yra aprašęs čekų rašytojas Milanas Kundera. Jis prisimena savo draugą prancūzą, su kuriuo praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje organizavo pagalbą antikomunistinei opozicijai Čekijoje. Tik po kelerių bendro darbo metų šis prancūzas, Rytų Europos draugas, prasitarė, kad laiko čekus kirilica rašančiais stačiatikiais! Po 1989-ųjų politinis Centrinės Europos šalių elitas pasirinko kitą kelią: sukandęs dantis savo tautų labui jis ėmėsi keisti stereotipus, o pagal galimybes – ir realijas. Šiomis pastangomis visą laiką abejojo įvairios ant viso pasaulio pykstančios partijos, pavyzdžiui, tokios, kaip Vladimyro Mečiaro Vyriausybė Slovakijoje.
Nepaisant svyravimų, šios Europos dalies įvaizdis ėmė keistis. Tam pasitarnavo tokios, atrodytų, nepraktiškos diplomatinės iniciatyvos, kaip vadinamoji Višegrado grupė, kuri padėjo keturioms regiono šalims ištrūkti iš maišo su užrašu „Rusija“.
Ėmė formuotis naujos geopolitinės sąlygos: buvusio Rytų bloko šalys ėmėsi modernizacijos ir pradėjo mažinti atsilikimą nuo Vakarų. Šį procesą vainikavo Lenkijos vaidmuo, kurį ji atliko Oranžinėje revoliucijoje Ukrainoje. Varšuva, aiškinanti Vakarams, kuo Kijevas skiriasi nuo Maskvos, jau visiškai nebeatitinka prieš kelis dešimtmečius viešpatavusio Rytų bloko šalies įvaizdžio.
Kaip tik tuo momentu valdžią Lenkijoje gavo brolių Kaczynskių duetas, kuris neįtikėtinai nuosekliai atitinka buvusių Rytų stereotipus, naikindamas tai, kas žingsnis po žingsnio buvo kuriama per paskutinius 16 m. Politiniai jų manevrai, išpuoliai prieš opoziciją, nepasitenkinimas laisvąja spauda – visa tai idealiai atitinka Vakarų supratimą apie Rytų Europą su jos V. Putinu, Leonidu Brežnevu, komunizmu, nacionalizmu.
Kaczynskius ir jų šalininkus apibūdina pagyvenusiai damai būdingas tikėjimas savo išskirtinumu, kuriuo visas pasaulis privalo žavėtis. Priešingu atveju mes įsižeisime. Šią stovyklą yra apėmęs įsitikinimas Lenkijos civilizacijos pranašumu prieš Vakarų civilizaciją, mat būtent čia išlikusios tikrosios europietiškos vertybės.
Vis dėlto požiūris į savo išskirtinumą būdingas visiems, kuriems nepavyksta pasiekti Vakarų lygio: čekams, slovakams, vengrams, turkams. Taip pat ir rusams: į priekaištus dėl demokratinės kultūros nebuvimo jie atsako, kad Rusijos negalima vertinti pagal Vakarų standartus, nes ji yra specifinė „eurazinė civilizacija“.
Šiuos įtarimus patvirtina politikų ir jų šalininkų reakcija į A. Kacsorowskio tekstą. Štai premjeras ragina spaudą baigti atakas prieš Vyriausybę. Bet, tarkime, kairiojoje Jungtinių Valstijų spaudoje George’as W. Bushas dėl karo Irake lyginamas su Adolfu Hitleriu ir Josifu Stalinu. Ar bent vieną kartą jis ragino žurnalistus „baigti atakas“? Arba užsiminė apie tai, kad per daug Amerikos laikraščių yra, tarkime, musulmonų rankose ir reikėtų tuo susidomėti?
Anksčiau sukurtas civilizuotos Centrinės Europos įvaizdis yra iliuzija ne dėl publicistų, tokių, kaip A. Kacsorowskis, o dėl dešiniųjų politikų ir žurnalistų elgesio. Kaczynskiai su Lenkija padarė tą patį, ką V. Putinas – su Rusija: po korumpuoto ir chaotiško, bet vis dėlto demokratinio Boriso Jelcino valdymo jis įrodė pasauliui, kad diktatūra – natūrali valdymo sistema Rusijoje.
Brolių Kaczynskių dėka Lenkijoje vyksta fundamentalios permainos: iš rytinio Vakarų pakraščio ji palaipsniui tampa pačia vakarietiškiausia Rusijos dalimi“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).