Anksčiau pirmalaikių rinkimų primygtinai reikalavo opozicinės partijos – proprezidentinė „Mūsų Ukraina“ ir Julijos Tymošenko blokas. Dabar štai viskas apsivertė ir apie pirmalaikius rinkimus kalba tie, kurie formaliai valdo. Kas atsitiko?

Ukrainos ministru pirmininku pernai patvirtinus pagrindinį V.Juščenkos oponentą Viktorą Janukovyčių, „lemtingų“, grėsmingai skambančių pareiškimų šios šalies politikai paskelbia kone kas savaitę.

Kurį laiką atrodė, kad iniciatyva priklauso prorusiškos orientacijos V.Janukovyčiui. Iš ministrų kabineto pradėti šalinti proprezidentiniai ministrai, spaudoje net prabilta apie prezidento V.Juščenkos atstatydinimą. Štai ir dabar aplink V.Juščenkos siūlomą kandidatą į užsienio reikalų ministrus Vladimirą Ogryzko vyksta savotiški politiniai „šokiai‘ su mįslingai skambančiais pažadais ir neaiškiais grasinimais.

Vasario 24-ąją J. Tymošenko blokas bei "Mūsų Ukraina" pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo opozicijoje. Partijų atstovai tuomet sakė sieksiantys pirmalaikių parlamento ir vietos valdžios rinkimų bei naujos Konstitucijos priėmimo. Taigi, vėl rinkimai, tik šįkart kalbama apie parlamentą ir savivaldą.

Susivienijusi opozicija pateikė valdančiajai koalicijai 17 reikalavimų paketą ir kovo 13-ąją pareiškė paliekanti Radą, į kurią negrįš, kol visi jie nebus išpildyti. Tarp reikalavimų – denonsuoti susitarimą su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu dėl bendros ekonominės zonos kūrimo, gerbti prezidento galias vykdant užsienio politiką, mažinti socialinę atskirtį dėl padidėjusių komunalinių mokesčių, V.Janukovyčiui pagaliau baigti engti ukrainiečių kalbą ir kultūrą.

O štai Ukrainos prezidento sekretoriatas pareiškė nematąs pagrindo jokiems pirmalaikiams rinkimams. Valstybės vadovas mano, kad eiliniai prezidento rinkimai įvyks dabar galiojančios tiesioginės rinkimų teisės pagrindu.

Įdomų pareiškimą neseniai paskelbė V.Janukovyčius, pasakęs, jog kiti valstybės vadovo rinkimai galėtų vykti parlamente ir kad prezidento kadencijos laiką galima pailginti. Frazė ištarta veikiausiai „tikrinant“ V.Juščenkos reakciją. Opozicinės partijos „Mūsų Ukraina“ atstovas Radoje Jurijus Kliučkovskis tokį premjero pareiškimą pavadino „juokingu turgumi“ ir sakė, kad nėra juridinio pagrindo šalies vadovą rinkti parlamente.

Regionų partijos frakcija sako, kad V.Juščenka nepripažįsta konstitucijos reformos, prieš metus apribojusios prezidento įgaliojimus. Tam tikrą partijos neviltį siekiant „sutramdyti“ prezidentą galima suprasti - norint pakeisti Ukrainos konstituciją reikia visiškos parlamento kontrolės (300 balsų). V.Janukovičiaus šalininkai kontroliuoja apie 250 mandatų 450 deputatų Radoje.

Prieš išskrisdamas vizito į Daniją V.Juščenka praėjusią savaitę susitiko su J.Tymošenko ir kalbėjosi apie būtinumą įkurti valstybės kūrimo ir valdymo komisiją. Bet prieš tai prezidentas tą patį klausimą aptarė ir su savo oponentais premjeru V.Janukovyčiumi ir Rados pirmininku O.Morozu. Pasak Ukrainos apžvalgininkų, tokių sudėtingų politinių-procedūrinių manevrų dėka prezidentas mėgina „artėti“ prie to, kad užsienio reikalų ministru Rada patvirtintų jo siūlomą V.Ogryzko.

Galima būtų sakyti, jog Ukrainoje – galbūt dėl nevisai pavykusios konstitucinės reformos perdalinant prezidento ir parlamento galias – stojo savotiškas politinis patas ir dabar vyksta sudėtingi „ukrainietiški“ manevrai, siekiant iš situacijos kažkaip išeiti su kuo mažesniais nuotoliais. Įdomu tai, kad apie Ukrainos konstitucijos netobulumą kalbama ne tik Prezidento sekretoriate, tą pripažįsta ir kai kurie vyriausybės kabineto atstovai, pavyzdžiui, Teisingumo ministras Aleksandras Lavrinovičius.

Pastaruoju metu Ukrainos politikos lauke gana ryškiai regima J.Tymošenko mano, jog prielaidos paleisti Radą rasis po vieno dviejų mėnesių, Konstituciniam teismui paskelbus savo sprendimą dėl prezidento ir vyriausybės galių. Jos nuomone, pirmalaikiuose rinkimuose į parlamentą turi galimybių patekti 3-4 partijos.

Atrodo, kad tam tikrą mentalinę evoliuciją tenka išgyventi ir prorusišku laikomam ministrui pirmininkui V. Janukovyčiui. Neseniai interviu Vokietijos laikraščiui „Handelsblatt“ Ukrainos premjeras teigė, jog Ukraina norėtų tapti tiltu, jungiančiu Europą ir Rusiją.

Vokietija yra antra pagal apimtis Ukrainos prekybos partnerė. Berlyno viešbutyje „Adlon Hotel“ surengtoje diskusijoje kartu su Vokietijos kanclere Angela Merkel bei vokiečių verslo atstovais V.Janukovyčius sakė, kad jo šalis užtikrintai juda demokratijos link, ir žadėjo kuo palankiausias sąlygas Vakarų, ypač Vokietijos, investitoriams. Va toks aptakokas „ir/ir“- į rytus, bet ir vakarus. Ar atvirkščiai.

Ukrainos prezidento sekretoriato ir vyriausybės procedūrines kautynes galima būtų laikyti kovos dėl įtakos ukrainietiška versija. Nieko čia naujo - toji kova vyksta visur, taip pat ir senos demokratijos valstybėse.

Bet taip pat gali būti, kad jos atspindi istorijos primestą egzistencinę ukrainiečių dramą ir nelengvas šios tautos pastangas emancipuotis, tapti politine tauta. Praėjusių metų pabaigoje dienraštyje „Ukrainskaja pravda“ (ko gero, dar vienas postkomunistinės erdvės lingvistinis paradoksas, nes laikraštis palankus provakarietiškai J.Tymošenko) išspausdintame straipsnyje „Dabartinė Ukrainos istorija“ ironiškai pastebima, kad nors dabartinis švietimo viceministras Dmitrijus Tabačnikas skelbia esą Ukraina savo istoriją derins su Rusija, pasikeitus politinei konjunktūrai, kitas viceministras tą „derinimą“ išmes į šiukšlyną. Po to grįš D.Tabačnikas ir vėl derins...

Labai simboliškas pastebėjimas, liečiantis ir istoriją, ir ukrainiečių kalbos padėtį pačioje Ukrainoje (diskusijų kalbos tema daug, nors pagal apklausas 70 proc. gyventojų savo gimtąją kalba laiko ukrainiečių).

Tame pačiame straipsnyje sakoma, jog, viena vertus, Ukrainos istoriją galima interpretuoti kaip Rytų Europos regioną, kurio istorinė lemtis – konkuruoti su Vakarų Europa. Kita vertus, ši šalis visą laiką buvo draskoma į gabalus, todėl jos istorija – tai kovos dėl išgyvenimo, išlikimo istorija. Tokie ukrainiečių visuomenės veikėjai kaip Ivanas Mazepa ir Steponas Bandera tą gerai suprato ir padarė išvadą, kad norėdama išlikti Ukraina turi bėgti kuo toliau nuo Rusijos ir ieškoti sąjungininkų Vakaruose.

Nė viena iš šių interpretacijų dabartinėje Ukrainoje nedominuoja, tad daroma išvada, kurios esmė maždaug tokia – aišku, jog beveik niekas neaišku. Galimi scenarijai – nuo šalies Vakarų ir Rytų „išsivaikščiojimo“, kaip padarė čekai ir slovakai, federalizmo arba konfederalizmo įvedimo. Arba - tiesiog pripažinimo, jog Ukrainos istorija prasidėjo 1991-ųjų rugpjūčio 24-ąją, kai šalis paskelbė nepriklausomybę.

Kijeve veikiančio Globalinių strategijų instituto direktorius politologas Vadimas Karasiovas yra pastebėjęs, jog Ukrainos atvejis skiriasi nuo Baltijos ir kitų Rytų Europos valstybių. Jos į Europą sugrįžo, Vakarų projektas konsolidavo jų visuomenę. Ukrainoje kursas į Vakarus ir NATO dabar daugiau skaldo negu vienija. Kova dėl civilizacinio pasirinkimo šalyje tebevyksta ir vargu ar artimiausiu metu pasibaigs.

Vilties teikia tai, kad diskusija vyksta labai gyvai. Įdomu tai, kad į Kijevą dirbti pradeda važiuoti rusų žurnalistai. Laikraščio „Kommersant-Ukraina“ „Visuomenės“ skyriaus redaktorius Antonas Petrovas ir žurnalistas Artiomas Skoropadskis į klausimą, kodėl paliko Maskvą ir išvyko dirbti į Ukrainos sostinę, atsako lakoniškai: formuojasi ukrainiečių visuomenė, todėl Ukrainoje įdomu. O Rusijoje laisvos spaudos beveik nėra, taigi nėra galimybių dirbti žurnalistinį darbą.

Nemaža dalis Ukrainos elito (pirmiausia iš prezidento V.Juščenkos aplinkos) labai gerai supranta, galima sakyti, egzistencinę patiems ukrainiečiams dabartinių diskusijų reikšmę. Kai kurie Ukrainos politikai tiesiogine to žodžio prasme „eina į liaudį“. Rados deputatas Nikolajus Katerničiukas įkūrė judėjimą „Europietiška platforma Ukrainai“ ir važinėja po šalį, agituodamas už europietiškas vertybes, rinkimų kultūrą ir įkalbinėdamas piliečius remti priešlaikinius rinkimus. Radijo „Svoboda“ paklaustas, kodėl agituoja už priešlaikinius rinkimus – juk nei pats, nei jo judėjimas nespės save pakankamai išreklamuoti – N. Katerničiukas atremia, jog tai jam nėra svarbiausia. Nauji rinkimai, jo nuomone, leis greičiau pradėti kokybišką šalies politinės sistemos reformą.