Deja, „Eurovizija“ – griežto reglamento, trijų minučių dainos konkursas. Neatmetu, tais visais trupučiukais galima pasinaudoti, tačiau vis dėlto reikia sukomponuoti dainą su įsimenamu motyvu, įdomia ir originalia instrumentuote, geru ir įtikinamu atlikimu.
Labiausiai nustebino R.Ščiogolevaitė. Niekaip negaliu suprasti, kas šią patyrusią vokalistę paskatino pasirinkti kūrinį, tinkamą tik kostiuminiam šou. Penktą kartą nacionalinėje „Eurovizijoje“ dalyvaujanti A. Pilvelyė niekaip nesuranda dainos, o tiksliau – kompozitoriaus, kuris padėtų atlikėjai trijų minučių kūrinyje subalansuoti šiaip gerus vokalinius ir aktorinius duomenis.
J. Ritčik kūrinys „Mylėk arba išeik“, nors ir kuklus, tačiau, kaip daina, labiausiai įtikinantis. Yra melodija, yra nuotaika ir atitinkamas vokalas, tačiau muzikantų erdvės užtemdymas – dar ne šešėlių teatras. Iki Helsinkio derėtų pasvarstyti, kokį vaidmenį atlieka muzikantai: ar jie tik akompanuojanti grupė, ar kokie nors veikiantys personažai.
Šiais keliais žodžiais negalėjau aprėpti visą nacionalinės atrankos eigą, kuri daugeliu atvejų žiūrovams teikė nusivylimą ir pačiais atlikėjais, ir organizatorių darbu. Buvo matyti, kad Lietuvos televizija (kaip visada) savo darbu yra labai patenkinta, o lietuviškoji „eurovizinė“ visuomenė (kaip dažniausiai būna) – sudirginta. Tad šįkart nutariau jums pateikti nuomones specialistų, su kuriais gvildenome nacionalinės “Eurovizijos“ likimą.
Alma Karosaitė (poetė, dainų tekstų autorė)
Negalėčiau dalyvauti diskusijoje ir ką nors spręsti dėl repertuaro, nes tik viena atlikėja dainavo lietuviškai. Šventasis raštas sako, kad pirma buvo žodis. Mes trečią kartą atkūrėme valstybę, antrą kartą atkūrėme valstybinę kalbą.
Aš nemanau, kad “Eurovizijos” dainų konkursas nepalieka valstybėms galimybės išlikti savimi. Muitininkai turi žemėlapį, kuriame pažymėta vieta netoli Lietuvos pakraščio, netoli Vištyčio. Ten, sako, gaidys gieda trim kalbom: rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai. Rusui atrodo, kad gaidys gieda rusiškai, lenkui – lenkiškai, lietuviui – lietuviškai.
Dar yra Sintautai. Ten žmogus, eidamas per kaimą ir susitikęs kitą tokį pat kaimietį, ištaria dvylika dvibalsių, kurių nėra jokioje pasaulio kalboje. Ir tas dvylika dvibalsių tiesiog dainuoja. Aš labai prašyčiau, kad kada nors „Eurovizijoje“ nuskambėtų bent jau mišri daina: gal lietuviškai sudainuoti priedainį, kad kitų kraštų klausytojai žinotų, jog gyvena tokia tauta, kuri savo fonetiniu išradingumu tiesiog pralenkia pasaulį.
Pasaulis nenori būti unifikuotas. Ir man atrodo, kad gražios tos valstybės, kurios nebijo savęs. Apie “Eurovizijos” dainų konkurso nacionalinę atranką mes nekalbėtume taip suinteresuotai ir jautriai, jei ji neatstovautų Lietuvai. O atstovauti yra nepaprastai sunku.
O kur yra valstybė? Valstybė tai ne vienas kuris atlikėjas, vienas kompozitorius. Dar yra neprastai finansuojamos jos institucijos. Aš netikiu, kad ten nėra jokių pinigų. Jų turėtų būti. Jei jų nėra, tai jie nelabai atsakingai ir nelabai sąžiningai paskirstomi. Ir aš esu įsitikinusi, kad tokiems konkursams be jokios abejonės reikia rimčiau ruoštis. Ir ne mėnesį, ir ne vieną.
Vilniuje iškilo dangoraižiai, išpardavinėjome senamiestį, privatizavome visą Vilnių, o sostinės dainos taip ir nėra. Ir nemanykime, kad nebuvo pastangų. Rinkosi daug kartų kompozitoriai, buvo poetų grupė, bet dainos taip ir neišrinkome. Netikiu, kad Lietuvoje nėra poetų, nėra kompozitorių, kurie dviese susėdę neparašytų sostinės himno, sostinės dainos. Tačiau per vidurį visada turi sėdėti koks nors garbingas atstovas iš valstybės.
Jeigu mes esame valstybė, vadinasi, mes turime be galo daug valstybinių įsipareigojimų. O kokia tų valstybinių įsipareigojimų seka, reikia žiūrėti, kaip paskirstytos mūsų valdžios, kaip dirba Prezidentūra, kaip dirba Seimas, kaip dirba pinigus valdanti Vyriausybė ir kokios įgaliotos organizacijos kitą kartą gali prisidėti prie Eurovizijos konkurso.
Mes kitados pavydėdavome rusams, kad juos gelbsti šventoji trejybė: nepaprastai geras tekstas, nepaprastai geras kompozitorius, nepaprastai geras atlikėjas. O tada ir klausytojas savaime yra nepaprastai geras. Todėl, kad jis, pripratęs prie dainos aukštumų, niekados nebenorės pritūpti ir visados pats sugebės padaryti atranką.
Gal ir mūsų tautos čia kaltinti nereikia. Šitiek metų nebematydama nieko kvalifikuotai atliekamo, nematydama žmoniškų tekstų… tokia tauta įvertinti nieko nebegali. Gal atitinkamai ir muzikos atstovai pasakytų, kad ir to muzikinio skonio mes nebeturime.
Aš nesu muzikantė, bet esu gerų dainų gerbėja ir todėl pasakysiu tokį sentimentą: man atrodo, kad kiekviena tauta, kiekviena valstybė, priklausanti Europos Sąjungai, šiandien turi tam tikrą temą, kurią galėtų išrėkti arba pusbalsiu pasakyti. Ir nereikia išsižadėti lietuvybės, kaip sakiau, leiskime nuskambėti ir lietuviškai dainai, bent su lietuvišku priedainiu.
Laimis Vilkončius (kompozitorius)
Manęs ta situacija nestebina. Tai daugybės objektyvių aplinkybių išdava. Pastatyti namą be pamato galima tik per stebuklą. Bet tas stebuklas neatsirado… Galime didžiuotis muzikos švietimo sistema. Bet profesinio rengimo sistema yra atitolusi nuo didelės mūsų gyventojų dalies. Mes, muzikantai, esame užsidarę stiklo kalne.
Esą jei nori lipti į sceną, turi keliolika metų mokytis, kitaip – nedrįsk, scena – šventa vieta. Todėl turime ir tokį rezultatą. Pavyzdžiui, tūkstančiai ispanų futbolo sirgalių, puikiai intonuodami, stadionuose dainuoja Verdį. O kaip mūsų stadionuose skamba „Ant kalno mūrai“? Kiekvienas gieda savo balsu!
Vilniaus kolegijos Menų fakultete dėstau vadybą. Kiekvienas geras vadybininkas žino, kad pirmiausia reikia ištirti poreikį. Bet jei nesiūlysi nieko nauja, tai atsiliksi. Turėtų būti pareiga ugdyti, pasiūlant kažką nauja.Tačiau, kad nauja pasiūlyti, reikia būti labai talentingam. Pavyzdžiui, „The Beatles“– pirmoji roko grupė, kuri panaudojo styginių kvintetą.
Man gaila mokesčių mokėtojų pinigų, kai Lietuvos televizija į „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos koncertų sceną leidžia lipti kiekvienam, kas tik netingi. Todėl ir išrinktieji nugalėtojai beveik visada nustebina.
Sakoma, tas kūrinys perkamiausias, atlikėjas – populiariausias. Tačiau muzikos vartotojai turėtų išgirsti ir ekspertų, Kultūros ministerijos atstovų nuomonę, kas yra geriausia. Aš kalbu apie kokybę, profesionalų vertinimą. Jeigu „Radiocentras“ ar kita komercinė radijo stotis neįsileidžia ir netransliuoja R. Ščiogolevaitės ar R. Čivilytės dainų, kur joms eiti.
Lenkiu galvą A.Valinskui ir geram jo verslo organizavimui. Susiformavo savotiška A.Valinsko kultūra, daug kas ją siekia pamėgdžioti. Bet mes turėtume vienytis, burtis į asociaciją, kuri rengtų profesionalų konkursus, kur būtų tam tikra atranka ir galėtų pasirodyti tie, kurie nepatenka į anuos renginius.
Netikiu, kad patikėdami tautai rinkti atstovą „Eurovizijai“, turime galimybę išrinkti tokį, kuris ten laimėtų. Jei taip ir įvyktų, tai būtų atsitiktinumas. Labiau tikiu darbu prodiuserių, kurie galėtų pasakyti: šiam atlikėjui reikia būtent tokios dainos, o ne kitokios, dainuoti reikia taip, o ne kitaip.
Eduardas Gabnys (Muzikos ir teatro akademijos rektorius, profesorius)
Rezultatai negali atsirasti lygioje vietoje. Stebuklų nebūna. Iš tikrųjų reikia kažkokio velniško atsitiktinumo, kad pasisektų. Man regis, daug svarbiau nuodugniai palaikyti popmuzikos žanrą, kad jis galėtų atstovauti Lietuvai ir pasakyti, kad mes tokie esame.
Užsiimti turėtų tikri profesionalai. Ir ne vien tik duoną iš muzikos valgantieji, bet iš tikrųjų aukšto lygio pasiekę, tikri menininkai, kurie turi talentą ir pasirengimą, kurie turi skonį. Ir tada mes galbūt galėsime sakyti, kad popmuzika yra mūsų muzikinės kultūros dalis.
Dabar turbūt daugelis galvoja, kad taip nėra. Iš tikrųjų muzikos akademikai atsiriboja nuo dabartinio popso. Jie sako, tai ne mūsų. Tad popsas – nežinia kam priklausantis dalykas, ir aš nesistebiu, kad Kultūros ministerijoje nėra atitinkamo specialisto ar šiuo žanru besidominčio žmogaus.
Jeigu mes galvojame, kad lietuvišką popmuziką reikia remti, netgi iš naujo ją sukurti ir jos priemonėmis kurti Lietuvos įvaizdį, pritariu, kad reikia Vyriausybės paramos, reikia turėti valstybinę programą. Juk Lietuvoje turime daug gerų dalykų: „Dainų dainelę“, šimtus folklorinių ansamblių. Tai yra mūsų turtas.
Jeigu manome, kad mums reikia populiariosios muzikos ir nesame vien tik vartotojai, jei norime būti ir kūrėjai, reikia panaudoti muzikos mokyklų tinklą. Deja, ir Švietimo ministerijoje nebūtų su kuo kalbėti apie popmuzikos reikalus. Tokių specialistų ir ten nėra.
Tad reikėtų sukurti programą ne vieneriems metams. Tada atsirastų ir šio žanro kompozitorių, poetų – dainų tekstų kūrėjų. Šiam žanrui reikalingos didžiulės investicijos. Jeigu jų nebus, ir toliau vyraus saviveikla, ir to niekaip kitaip pavadinti negaliu. Kol nepasirinksime tvirto profesionalaus kelio, tol rezultatų neturėsime.