Maskvos milicijos suvestinėse fiksuota, kad I. Safronovas penktadienį vakare iškrito pro namo penkto aukšto langą ir užsimušė. Pradėtas tyrimas pagal savižudybės faktą.

Prokuratūros byloje yra žyma, kad mirties priežastis galėjo būti „privedimas prie savižudybės“. Tačiau Maskvos ekstremalios žurnalistikos centro vadovas Olegas Panfilovas netiki savižudybės versija. „Ir niekas ja netiki“, – pridūrė jis vokiečių laikraščiui „Suddeutsche Zeitung“.

Abejonėms šia versija yra labai rimto pagrindo. I. Safronovas buvo ilgametis ir patyręs karinis apžvalgininkas. Prieš keletą savaičių jis buvo komandiruotėje Abu Dabyje, kur tyrė pranešimus apie galimą Rusijos naikintuvų „Su-30“ tiekimą Sirijai ir zenitinių raketų kompleksų „S-300V“ pardavimo kontraktus Iranui.

Paskambinęs iš Jungtinių Arabų Emyratų, žurnalistas redakciją informavo, kad ši informacija pasitvirtino ir jis parengsiąs straipsnį. Grįžęs vasario 24-ąją į Maskvą, jis pasijuto blogai, tad tik po keleto dienų draugams papasakojo išsamesnių žinių apie karinius tiekimus Sirijai ir Iranui.

Žurnalistas apie taktinių raketų kompleksų „Iskander-E“ kontraktą su Sirija parašė dar 2005 m. Tuomet Jungtinėse Valstijose ir Izraelyje kilo didelis triukšmas, nes šiomis raketomis Sirija gali smogti Izraeliui. Pats Vladimiras Putinas tada patvirtino, kad jis asmeniškai blokavo šių kompleksų tiekimą Sirijai.

Žurnalisto kolegos patvirtino, kad, sprendžiant iš žinučių į jų mobiliuosius telefonus ir pokalbio su sūnumi, niekas neliudijo apie ketinimus nusižudyti.

Laikraštis „Kommersant“ teigia, kad jo žurnalistas galėjo būti pastūmėtas savižudybėn, paveikus jo organizmą psichotropiniais preparatais, arba tiesiog nužudytas. Kaip paliudijo gydytojas gastroenterologas, pas kurį žurnalistas lankėsi likus dviem valandoms iki mirties, pacientas atrodė apsnūdęs, viskam abejingas, tarsi apsvaigęs nuo narkotikų...

Italų „Corriere della Sera“ rašo, kad I. Safronovą jau keletą kartų perspėjo, esą, rašydamas apie karinius tiekimus kitoms šalims, jis susilauks nepageidautinų pasekmių. Federalinė saugumo tarnyba – KGB paveldėtoja – buvo pasirengusi jį apkaltinti paviešinus valstybės paslaptį ir, pasak paties žurnalisto, užbaigti šį reikalą iki galo.

Gali būti, kad čia nagus prikišę ir generolai, kuriems taip pat 51 m. atsargos pulkininkas I. Safronovas įsipyko savo publikacijomis. Pernai pavasarį jis tapo nepageidautinas ir karinėje kosmoso tarnyboje „Roskosmos“.

Susidorojimo su žurnalistu versiją sustiprina netolimos praeities faktai. Apžvalgininkai pirmiausiai primena laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistės Anos Politkovskajos mirtį pernai spalio 7 d.

Savo straipsniais ji atskleidė federalinės kariuomenės operacijos Čečėnijoje užkulisius. Beje, ketvirtadienį sukanka dveji metai, kai specialiosios tarnybos susekė ir nužudė Ičkerijos Respublikos prezidentą Aslaną Maschadovą. Iki šiol neištirtas ir buvusio KGB karininko Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone faktas.

„Reuters“ agentūros būstinėje Londone yra sąrašas žurnalistų, žuvusių vykdant savo pareigas. Jis pradėtas dar 1885 m. Sudane žuvusio Franko Robertso pavarde. Nuo to laiko žuvo 26 šios agentūros žurnalistai. Tačiau nuo 2000-ųjų metų, kai Rusijai ėmė vadovauti V. Putinas, šioje šalyje nužudytas 21 žurnalistas.

Taip Rusija, rašo „Financial Times“, pagal žurnalistų nužudymų skaičių po Irako užima antrą vietą pasaulyje. Didžioji jų dalis niekada neišaiškinama. Tai reiškia, kad iš esmės žurnalistų žudikai niekuo nerizikuoja. Tuo labiau, kad juos saugo didžiulis, įtakingas, visą posovietinę imperiją uždengęs „stogas“, vadinamas totalitarine sistema.

„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.