Rusijos strateginių pajėgų vadas Nikolajus Solovcovas pareiškė, kad neatmeta karinių veiksmų galimybės ateityje, jei JAV karinės bazės priartės prie Rusijos. Ir pagrasino, kad priešraketinės gynybos sistema Lenkijoje ir Čekijoje taps rusų strateginių raketų pajėgų taikiniu. Į tai M. Topolanekas atsakė, esą tokie pareiškimai kaip tik patvirtina, kad reikia įsteigti priešraketinės gynybos sistemą Rytų Europoje.
Susiklosčiusi padėtis įvairiais aspektais aptariama Vakarų žiniasklaidoje. Tarkime, daugelis pastebi, kad Rusija savo neretai neprognozuojamais veiksmais, agresyvia retorika tiesiog skatina savo kaimynes gręžtis į Vakarus. Konstatuojamos ir šio konkretaus įvykio paskatintos (ar išryškintos) geopolitinės slinktys ir tradicinės simpatijos ar antipatijos.
Pirmoji pusė – straipsnis „Priešraketinės gynybos sistema ir jau ne tokie „ypatingi“ santykiai“ iš laikraščio „The Independent“
„Tarsi būtume nepastebimai sugrįžę į laikotarpį prieš 20 m. Tada ginčytasi dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų, dabar nesantaikos obuolys – priešraketinė gynyba. Vis dėlto abu klausimai susiję. JAV vėl planuoja Europoje dislokuoti raketas – šįkart raketas–perėmėjas.
Didžiosios Britanijos premjeras vėl reiškia visišką pritarimą šiems planams, o britų visuomenė veikiausiai vėl tam aršiai priešinsis. Rusai, susirūpinę, kad raketos bus dislokuotos prie jų vakarinių sienų, vėl pajuto grėsmę savo nacionaliniam orumui ir saugumui.
Besiginčijančių pusių argumentai iki skausmo pažįstami. Amerika tvirtina, kad egzistuoja priešiški režimai ir teroristai, potencialiai pavojingi jai ir jos sąjungininkėms. Atrodo, kad prezidentas George’as W. Bushas, kaip ir Ronaldas Reaganas, tiki, esą galima sukurti nepramušamą priešraketinį skydą. Tuo tikslu Aliaskoje, Kalifornijoje, Anglijos šiaurėje ir Japonijoje įrengiami ir modernizuojami radarai ir kiti kariniai objektai.
Priešininkų argumentai irgi niekuo nesiskiria nuo kovotojų už taiką teiginių 1980-aisiais. Amerikos kariniai objektai taps natūraliais taikiniais, taigi ne mažins, bet padidins grėsmę toms šalims, kuriose bus dislokuoti. Be to, naujos JAV raketos skatins ginkluotis Rusiją, o visi pageidauja, kad būtų priešingai. Ir apskritai kuriam galui šis „šalmas“ reikalingas?
Vis dėlto esama nemažai dabartinės ir tuometinės situacijos skirtumų. Šaltojo karo įkarštyje taikinius Rusijos teritorijoje galinčių sunaikinti raketų dislokavimas buvo paaiškinamas ir politiniais, ir praktiniais sumetimais. Bet kol „žvaigždžių karų“ technologijų efektyvumas dar neįrodytas, sunku rasti protingų argumentų, pagrindžiančių raketų-perėmėjų dislokavimą Europoje.
Be to, nesunku suprasti, kad Rusija raketų dislokavimą prie savo vakarinių sienų vertina kaip provokaciją, kad ir kiek Vašingtonas įrodinėtų, esą jam nerimą kelia kitos šalys – veikiausiai Iranas, Šiaurės Korėja ar Kinija.
Norėtųsi tikėti, kad neseniai britų premjero Tony Blairo pateiktas siūlymas amerikiečių raketas dislokuoti Anglijoje yra bandymas pasiūlyti amerikiečiams naują, diplomatiškai ne tokį pavojingą variantą. Bet taip pat gali būti, kad britų premjeras tebesiekia susaistyti savo šalį senamadiškais euroatlantiniais saitais ir dar įtraukti į sandėrį savo įpėdinį.
Veikiausiai ši aplinkybė ir rodo patį didžiausią skirtumą tarp „tada“ ir „dabar“. 1980-aisiais prezidentą R. Reaganą ir britų premjerę Margaret Teatcher siejo abipusiai pagarbūs santykiai. Bet pasikeitė politikų karta, ir amerikiečiai tiesiog sako: „Ačiū, nereikia“. Vargu ar taip formuluojamo atsakymo tikėjosi T. Blairas – juk tai jis paskui G. W. Bushą leidosi į Iraką“.
„Įsiplieskus ginčui dėl priešraketinės sistemos, JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice pareiškė, kad sistema nukreipta išimtinai prieš tolimojo nuotolio Irano raketas, kurias jis galįs sukurti ateityje.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kurio santykiai su ponia C. Rice, švelniai tariant, įtempti, Rusijos valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ publikuotame pareiškime išreiškė visiškai priešingą nei JAV poziciją.
Prezidento G. W. Busho patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Stephenas J. Hadley pakeliui į Maskvą Briuselyje pareiškė, kad prieš Iraną nukreipta priešraketine sistema turėtų būti suinteresuota Europa, taip pat ir Rusija. Jo nuomone, ją įrengus, Iranas galbūt apskritai atsisakys savo tolimojo nuotolio raketų kūrimo programos.
Amerikos atstovė prie NATO ambasadorė Victoria Nuland teigė, kad Rusija neturi pagrindo stebėtis, nes pernai JAV reguliariai informavo Rusiją ir savo Aljanso sąjungininkus europiečius apie šią programą.
Vašingtono administracijai nerimą kelia stiprėjanti priešraketinės sistemos kritika. Siekiant malšinti aistras, Vašingtone akredituotiems žurnalistams surengtas susitikimas su priešraketinės gynybos agentūros direktoriumi generolu leitenantu Henry A. Oberingu ir valstybės sekretorės pavaduotoju Europos ir Eurazijos klausimais Danieliu Friedu.
Vertindama užsiplieskusį ginčą ir pasikeitusį Rusijos ir Amerikos bendravimo toną, Džordžtauno universiteto Eurazijos, Rusijos ir Rytų Europos tyrimų centro direktorė Angela E. Stent teigė, kad G. W. Busho administracija ėmėsi pervertinti santykių su Rusija politiką, nes 2006-ųjų sausį, o galbūt ir kiek anksčiau, suprato, kad šiuo metu egzistuoja kita, savimi pasitikinti, Rusija, praturtėjusi iš naftos dolerių ir suvokianti, kad dabar gali sakyti „ne“ ir ginti savo interesus.
A. E. Stent teigimu, G. W. Busho administracija puikiai suvokia, kad Rusijos pozicija dėl Sirijos, palestiniečių judėjimo „Hamas“, Venesuelos ir daugeliu kitų klausimų nesutampa su Vašingtono pozicija. Vis dėlto, ekspertės nuomone, būtina toliau ieškoti bendradarbiavimo galimybių, ypač kovos su terorizmu srityje.
Prieš vykdamas į Maskvą, S. J. Hadley taip pat pareiškė, kad esama daugybės klausimų, kuriais Rusijos, Amerikos ir Europos interesai sutampa ir dėl kurių galima vaisingai bendradarbiauti.
Vašingtonas spaudžia Maskvą dėl daugelio kitų nerimą keliančių problemų. Tai energetikos išteklių kaip politinio spaudimo priemonės naudojimas, pilietinių teisių ir spaudos laisvės varžymas Rusijoje, taip pat pietinių kaimynių, ypač Gruzijos, spaudimas“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).