Be abejo, Davosas žymus ir savo Pasauliniu ekonomikos forumu, kuris vyksta kasmet nuo 1971-ųjų ir kuriame toji aukštuomenės dvasia iš pradžių dar buvo jaučiama. Bet laikai keičiasi, o kilni dvasia nėra pirmojo būtinumo prekė. Viską nenumaldomai persmelkia globalaus pasaulio papročiai, klasikinį vakarietišką aiškumą be ceremonijų keičia postmodernus mirgėjimas. Neaplenkė jis ir Davoso.

Pastaruosius porą metų Lietuvos spauda rūstauja, kad niekas iš aukščiausiųjų mūsų šalies asmenų nekviečiamas į Forumo renginius. Juo labiau kad į jį plūstelėjo energingi naujieji buvusio sovietinio bloko kapitalistai. Štai šiemet Pasaulio ekonomikos forumo iniciatorius Klausas Schwabas už aktyvią veiklą krištolinį prizą įteikė Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai.

Pasaulio spauda jaučia besikeičiančią Davoso forumo dvasią ir konstatuoja, kad Davoso forumas darosi keistas ir net paradoksalus.

Pirmoji pusė – dienraščio „The Financial Times“ žurnalisto Gideono Racmano straipsnis „Davoso užrašai: vynas, moterys ir... malda“

„Išsiruošęs vakarieniauti ir ragauti klasikinio klareto, žinojau, kad nepasigailėsiu. Kažkoks kuoktelėjęs geradarys pasiūlė pritrenkiamo vynų rinkinio degustaciją: 1952-ųjų „Latur“, 1962-ųjų „Lafit“, 1975-ųjų „Sheval Blan“ ir dar šešios rūšys.

Greta manęs sėdėjo Ukrainos ministras pirmininkas Viktoras Janukovyčius. Kalbos barjeras sutrukdė mums užmegzti aukštuomenės pokalbį ir pasirodyti vyno ir papročių žinovais. Be to, vakarienei įpusėjus, jam reikėjo pasišalinti.

Galima sakyti, man pasisekė: Ukrainos premjeras išėjo nebaigęs gerti savo „Latur“ ir „Lafit“, ir aš nedelsdamas perpyliau juos į savo degustavimo taures. Aišku, galvoje šmėkštelėjo mintis, kad posovietiniams politikams nutinka visokių bėdų, tarkime, juos mėgina nunuodyti, todėl akimirką dvejojau prieš ragaudamas iš V. Janukovyčiaus perimtą vyną. Bet pagalvojau: juk ne kiekvieną dieną gali ragauti „Latur“. Atrodo, viskas baigėsi gerai. Kitą rytą jaučiausi prastai, bet tai veikiausiai buvo senos geros pagirios.

Po vakarienės patraukiau į viešbutį „Belveder“, kuriame vyko „jaunų globalinių lyderių“ kokteilių vakarėlis. Jame kalbėjausi su jaunu vaikinu, kuris pranešė artimiausiu metu veikiausiai tapsiąs Serbijos ministru pirmininku. Turbūt mano veido išraiška atrodė labai skeptiška, ir jis tuoj pasitaisė, kad veikiausiai bus vicepremjeras. Dėl visa ko jo vizitinę kortelę išsaugojau.

Jei jau prakalbome apie būsimus vicepremjerus, pridursiu: kitame kambario kampe pastebėjau Anglijos torių partijos lyderį Davidą Cameroną. Padrąsintas devynių klasikinio „Klaret“ ir keturių kokteilio „Margarita“ taurių, tiesiu taikymu patraukiau prie jo. Deja, pokalbis buvo trumpas. Mus pertraukė kažkoks egzaltuotas vokietis, nei iš šio, nei iš to pradėjęs suokti D. Cameronui ditirambus: „Žaviuosi jumis, linkiu visapusiškos sėkmės, esate mūsų žemyno ateitis“. D. Cameronas mandagiai linkčiojo galvą, paskui vien lūpomis sušnibždėjo: „Tik nesijuokite“. Ir dėl to iškart man patiko.

Tuo momentu mus vėl pertraukė. Vienas „jaunų globalinių lyderių“ pranešė, kad tuoj apie klimato pokyčius dikutuos Simonas Peresas ir Claudia Schiffer (dievaži, nemeluoju – taip ir buvo).

Patraukiau prie baro. Be abejo, C. Schiffer mane domina dėl daugelio priežasčių, tačiau jos požiūrio į globalinį atšilimą tų priežasčių sąraše nėra. Vienas pažįstamas amerikietis ryžtingai pareiškė: „Einu, „užkadrinsiu“ Claudią Schiffer“. Kai susiruošiau išeiti, jie gyvai šnekučiavosi, bet manau, kad viskas pokalbiu ir baigėsi.

Vis dėlto groteskiškiausias mano nuotykis Davose buvo malda už mirusįjį,į kurią buvau įtrauktas prieš savo valią.

Kongresų centre prie manęs priėjo izraelietis, su kuriuo susipažinau autobuse pakeliui į Davosą. Jis paklausė: „Jūs juk žydas, tiesa?“ Nujausdamas kažką negero, vis dėlto patvirtinau, kad esu žydas. Ir iš tiesų – jis kaipmat pareiškė, kad renka dešimt žydų maldai už savo mirusį tėvą. Nespėjęs atsitokėti, buvau nutemptas į kažkokį kambarį, ant galvos man buvo užmesta popierinė servetėlė.

Tarp susirinkusiųjų pastebėjau porą ilgabarzdžių rabinų, dirbtinio apvaisinimo metodo autorių Robertą Winstoną, savo kolegą iš „The Financial Times“ apžvalgininką Jacobą Weisbergą. Sutrikęs tarstelėjau jam: „Nežinojau, kad Robertas Winstonas žydas“. J. Weisbergas ramiai atsakė: „Panašu, kad taip, Gideonai“. Prasidėjus maldai, vėl kreipiausi į kolegą: „Vis dėlto reikėtų kažką daryti“. Jis sušnibždėjo: „Stovėk ramiai, ir, kol tai nesibaigs, netikrink savo elektroninio pašto“ Tai buvo geriausia patarimas iš visų, kuriuos gavau Davose“.

Antroji pusė – publikacija „Kodėl reikia būti Davose“ iš lenkų laikraščio „Gazeta Wyborsza“

„Anot kadaise populiarios knygos pavadinimo, ir nostalgija dabar ne ta kaip anksčiau. Kaip ir Davoso forumas. Dienraštį „The NewYork Times“ šiais metais jis nuvylė. Kadaise derybos vykdavo už uždarų durų, kai kada buvo sprendžiami iš tiesų svarbūs klausimai. Tarkime, būtent Davose Boriso Berezovskio vadovaujama rusų verslo oligarchų grupė 1996-aisiais parengė planą, kaip neleisti Rusijoje į valdžią grįžti komunistams. Šiandien Davosas labiau panašus į tuščiagarbių mugę ir „saviems“ skirtą šou. Bet neperdėkime. Pasikeitusi forumo išraiška nereiškia, kad teisūs tie, kurie jame nedalyvauja.

Jie neteisūs. Davose visą laiką svarstomi svarbūs klausimai, gaila, kad nė vieno svarbaus asmens iš Lenkijos šiemet jame nebuvo. Užsienio reikalų ministrė Anna Fotyga pareiškė, kad mūsų prezidentas atvykti norėjo, bet organizatoriai nesugebėjo parengti jo vizito. Keista, organizuoti daugiau kaip 2 tūkst. kitų svarbių asmenų vizitus iš viso pasaulio jie kažkaip sugebėjo.

Gaila, nes pozicija tarptautinėje arenoje įtvirtinama metų metus, o prarandama labai lengvai, kaip teisingai pastebėjo Aleksandras Kwasniewskis, kuris, būdamas prezidentu, Davose daug nuveikė ją formuodamas. Skųstis nuoboduliu Davose „The New York Times“ gali sau leisti, o Lenkijai ignoruoti tokią galimybę vargu ar derėtų. Tarkime, Maskva šios galimybės neignoruoja. Priešingai. Organizatoriai sugebėjo organizuoti vizitą daugiau nei 50 rusų, vadovaujamų dviejų Medvedevų – vicepremjero ir numanomo Vladimiro Putino įpėdinio Dmitrijaus ir „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojo Aleksandro. Jie turėjo konkretų tikslą – pagerinti Rusijos ir jos prezidento įvaizdį Vakaruose.

Maskvos kaip patikimos dalykinės partnerės reputacija stipriai susvyravusi. Ukrainos, Baltarusijos ar Gruzijos šantažas dėl dujų, palietęs ir Europos vartotojus, V. Putino šypsena pridengta idėja įkurti dujų OPEC, gangsteriški savojo (Michailo Chodorkovskio istorija) ir Vakarų („Shell“ ir BP atvejis) investicijų užvaldymo metodai atliko savo darbą.

Taigi veikti buvo ką. Be abejo, įvaizdžio gerinimo operacija užtruks, bet pirmi rezultatai buvo regimi iš karto. Tarkime, kompanijos „Coca-Cola“ vadovas su atodūsiu pasakė, kad pasaulis nesupranta, kaip stipriai pasikeitė Rusija, ir reikia padėti jai judėti teisinga kryptimi.

Būtent tokio rezultato ir siekia V. Putinas. Gerindamos Rusijos įvaizdį, dirba jau kelios Vakarų reklamos kompanijos. Naujam savo įvaizdžiui rusai pasirengę išleisti 50 mlrd. dolerių.

Net jei pastangos Šveicarijos kurorte neišlygino gilių veidą norinčios atsijauninti Rusijos raukšlių, jos vis viena vertos plojimų. V. Putinas neseniai pranešė, kad įkvėpimo ieško skaitydamas 11 a. persų poetą Omarą Chajamą ir bendraudamas su savo labradorų veislės šunimi Koni. Kodėl O. Chajamas – nežinau. Bet žinau, kodėl Koni. Labradorų veislės šunys protingi ir klusnūs. Toks pripažinimas ne ypač malonus žmonėms, V. Putino patarėjams. Bet atrodo, kad jis prasmingas: gyvūnai (ne vien šunys) yra ne kartą įėję į istoriją“.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).