Kaip žinoma, vienas pagrindinių variklių, galinčių priversti palestiniečius sukandus dantis tartis tarpusavyje ir su Vakarų „sionistais“, – ekonominė blokada ir noras atgauti tarptautinę finansinę paramą. Susitarime tarp besivaržančių palestiniečių grupuočių „Hamas“ ir „Fatah“ kalbama tik apie pusėtinas priemones trims pagrindinėms Vakarų sąlygoms įvykdyti, tačiau Palestinos dienraštis „al-Quds“ pareiškė, kad Izraelis nebeturi dingsčių boikotuoti „Hamas“.
Šios laidos pirmojoje pusėje skaitysime gana optimistišką amerikiečių dienraščio „USA Today“ apžvalgininkės Barbaros Slavin straipsnį „Arabai bando tiesti ranką Izraeliui ir JAV žydams“, o antrojoje pusėje – labiau skeptišką prancūzų analitiko Kristofo Ajado darbą laikraštyje „Libération“ apie ganėtinai vangią Vakarų reakciją į palestiniečių sudarytą tarpusavio susitarimą.
Pirmoji pusė – arabai bando tiesti ranką Izraeliui ir JAV žydams
Arabų valstybės su Saudo Arabija priešaky imasi bandymų taikytis su žydais. Šie mėginimai tiesti ranką tiek pačiam Izraeliui, tiek Jungtinių Valstijų žydams yra vieni atviriausių istorijoje. Jie susiję su siekiais pažaboti augančią Irano įtaką, sutramdyti smurtą Irake ir Libane bei paspartinti taikų Palestinos problemos sprendimą. Vieši gestai paremti ir konkrečiais veiksmais – praeitą savaitę Saudo Arabija aktyviai tarpininkavo pasiekiant palestiniečių tarpusavio susitarimą dėl koalicijos.
Praeitą mėnesį kadenciją baigiantis Arabijos ambasadorius JAV princas Turkis al-Faisalas Vašingtone apsilankė priėmime, kurį rengė Amerikos žydų organizacijos. Renginį savo dalyvavimu pagerbė ir Valstybės departamento diplomatas, atsakantis už kovą su antisemitizmu.
Kaip pripažino priėmimo organizatoriai, Saudo Arabijos diplomato pasirodymas tokio pobūdžio renginyje buvo precedento neturintis atvejis.
Saudo Arabija, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai suaktyvino ryšius su Izraeliu ir proizraelietiškomis žydų organizacijomis JAV. Šį judėjimą susitaikymo link palaimino paties prezidento George’o W. Busho administracija – turbūt ne šiaip sau valstybės sekretorė Condoleezza Rice išskyrė šešias Persų įlankos valstybes, taip pat Egiptą, Jordaniją ir Izraelį, kaip bendrą nuosaikiųjų valstybių aljansą. Šis aljansas, C. Rice teigimu, Artimųjų Rytų regione priešinasi Irano ir Sirijos remiamiems ekstremistams. Ji taip pat pabrėžė, kad Izraelio ir Palestinos taikos susitarimas susilpnintų radikalių „Hamas“ ir „Hezbollah“ judėjimų kovotojus.
Tęsiant strategiją, kuria siekiama toliau burti nuosaikiuosius prieš ekstremistus ir paspartinti žydų bei palestiniečių susitarimą, aktyvinami abipusiai ryšiai. Kai kurie amerikiečių ekspertai pastebi, kad daugelis proamerikietiškų valstybių arabų pasaulyje su nerimu žvelgia į augančią Irano galybę. Kitiems arabams nepatinka, kad Iranas prisiima teisę formuoti politinę darbotvarkę viso regiono vardu.
Saudo Arabijos ir Persų įlankos šalių ryšiai su izraeliečiais ir Amerikos žydais trunka jau daugiau nei dešimtmetį, bet jie niekad nėra vykę šitaip viešai. Juk arabų valstybės žvelgė į Izraelį kaip į pariją nuo pat jo susikūrimo 1948-aisiais. Dauguma arabų šalių yra uždraudusios keliauti ar investuoti į Izraelį, kaip ir apskritai palaikyti kokius nors ryšius su valstybe, kurią paprastai vadina tiesiog sionistiniu dariniu.
Tik 3 iš 21 arabų šalies Izraelį pripažįsta. Tai – Egiptas, Jordanija ir Mauritanija. 2002 m. Saudo Arabijos pasiūlytas taikos planas siūlo užmegzti diplomatinius ryšius su kitomis 18 arabų šalių, jei Izraelis susitrauks iki 1967 m. sienų (atsisakys Vakarų Kranto ir Golano aukštumų) ir užleis žemės naujai Palestinos valstybei.
Šie reikalavimai sunkiai įgyvendinami, tačiau judėjimas supratimo linkme vertas pagarbos ir teikia vilčių.
Antroji pusė – Vakarai neskuba vėl pradėti teikti pagalbą palestiniečiams
K. Ajadas iš prancūzų „Libération“ straipsnyje „Vakarai neskuba vėl pradėti teikti pagalbą palestiniečiams“ pasaulio reakciją į pasirašytą palestiniečių susitarimą apibūdina kaip tarptautinę kakofoniją. „Kartojasi amžina pusiau tuščios ir pusiau pilnos stiklinės istorija. Vos spėjo broliai / priešai palestiniečiai iš „Hamas“ ir „Fatah“ Mekoje pasirašyti susitarimą, o tarptautinėje bendruomenėje jau kilo prieštaravimų. Ir tikrai, kaip reikėtų suprasti tą principinį susitarimą, kuris atrodo per trumpas ir leidžia kiekvienai šaliai toliau laikytis savo pozicijos?
Dokumente teisiai šviesiai parašyta, kad Palestinos išsivadavimo organizacijos pasirašyti įsipareigojimai pripažįstami, bet apie Izraelio Valstybės pripažinimą nė neužsimenama. O juk šis punktas yra vienas iš trijų (greta smurto nutraukimo), kuriuos Artimųjų Rytų ketvertas – JAV, ES, Rusija ir JT – kelia kaip sąlygas. Sąlygas, kad būtų atnaujinta pagalba Palestinos autonomijai, kurią pastarieji ekonominės blokados metai gerokai nustekeno.
Praeitą savaitę įvairios Vakarų sostinės pagarsino, kaip supranta šį susitarimą, kuriuo siekiama baigti palestiniečių tarpusavio kovas ir atgauti tarptautinę paramą. Vakarų valstybių pareiškimai akivaizdžiai prieštarauja vieni kitiems. JAV, kurias arabai viršūnių susitikime prašo susitarimą pripažinti, pasisako nepaprastai santūriai. Baltųjų rūmų atstovo spaudai pavaduotojas atsikalba dar nematęs susitarimo ir teigia norintis daugiau laiko išsamiau šį dokumentą pastudijuoti.
Tas pats – ir iš Valstybės departamento, kurio atstovas spaudai dar pridėjo, kad palestiniečių tarpusavio dokumentas daug klausimų taip ir palieka be atsakymų. Amerikiečiai nusiteikę laukti, ar palestiniečiams pavyks praktiškai įgyvendinti susitarimą, sudaryti vyriausybę, o tada – kokia bus reali jos politika.
Visai kitą požiūrį išsakė Rusija, kuri susitarimą Mekoje pasveikino, o prezidento Vladimiro Putino atstovas Artimuosiuose Rytuose Aleksandras Saltanovas paragino Artimųjų Rytų ketvertą aptarti, ar ne metas nutraukti ekonominę blokadą Palestinai.
Europiečių pozicija – kažkas per vidurį tarp Maskvos ir Vašingtono. Jie demonstruoja santūrų optimizmą. Bet su tam tikrais niuansais: Paryžiui – tai „žingsnis teisinga linkme“, Madridui – „labai pozityvus žingsnis“, o Londonui – „įdomi ir svarbi pažanga“. Kitą kartą Ketvertas susitiks vasario 21 d. Berlyne, o iki to laiko, be abejo, bus aktyviai konsultuojamasi.
Pagrindinis konsultacijų objektas – ar reikalauti iš palestiniečių formalaus tiesioginio Izraelio pripažinimo, ar manyti, kad šis pripažinimas yra numanomas, jeigu palestiniečiai taikysis su įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė Palestinos išsivadavimo organizacija.
Uždavinys tikrai nepaprastas. Prancūzų diplomatai užsimena, kad palestiniečių gera valia atveria kad ir nedidelį, bet apčiuopiamą „galimybių langą“, kuriuo nepasinaudoti negalima. Kitaip galima išprovokuoti daug aršesnius palestiniečių susirėmimus. Prancūzai nori parodyti palestiniečiams paramos ženklą, juos paskatinti. Tačiau Vašingtonas ir kol kas sutrikęs Izraelis toliau laikosi pozicijos, kad pagalbos Palestinai atnaujinti negalima, kol „Hamas“ visiškai pripažins Izraelį.
Pats „Hamas“ tuo klausimu iki šiol nesutaria. Kalbama tai viena, tai kita. „Hamas“ vadas tremtyje Khaledas Mechaalis pareiškė, kad Mekos susitarimas byloja apie begimstančią naują jo judėjimo kalbą, derančią prie dabarties realijų. Tuo metu „Hamas“ atstovas spaudai Gazoje Ismailas Radwanas kol kas nieko apie „naują kalbą“ nešneka. Jo teigimu, „Hamas“ pozicija išlieka ta pati – nepripažinti sionistinio darinio“.
***
Istoriniai stereotipai ir priešiškumas įveikiami ilgai ir sunkiai. Vokiečiai ir prancūzai, lenkai ir lietuviai, kiaušinių daužytojai nuo smailaus ar buko galo – visiems jiems istorijoje ir literatūroje buvo sunku rasti bendrą kalbą, ir, oi, kokie neįtikėtinai idiliški dabartiniai santykiai tarp Europos šalių pasirodytų prieš kokį šimtmetį gyvenusiems europiečių protėviams.
Ar pavyks galiausiai sugriauti religinio, tautinio ir politinio nesusikalbėjimo bei smurto sieną tarp arabų ir žydų, parodys laikas, bet kol kas kiekvienas pozityvus poslinkis šia linkme, kaip matome, reikalauja didžiulių pastangų ir sulaukia nemažo pasipriešinimo.
Bet, kaip sakoma, lašas po lašo...
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).