Pinigus reikėtų mokėti už parke demonstruojamas sovietmečio skulptūras bei už parke skambančias populiarias sovietmečio melodijas. Laiške pabrėžiama, kad jei V.Malinauskas nesumokės, bus išieškomos trigubai didesnės sumos.

V.Malinauskas muzikos „klausimą” išsprendė paprastai – šiuo metu ji tiesiog netransliuojama, tad ir mokėti nėra už ką.

Tačiau leninų, stalinų bei kitų „iškilių” veikėjų skulptūrų problema pakibusi ore – iki šiol neaišku, reikia už tai mokėti ar ne.

Pats verslininkas teigia, jog jis galintis tas skulptūras atiduoti patiems autoriams, jei tik jie sugebės jas išsivežti nesugadindami kito inventoriaus. Tačiau pati ši istorija svarbi tuo, kad ji puikiausiai atskleidžia galimos korupcijos apraiškas Lietuvoje.

V.Malinausko įsteigta viešoji įstaiga „Hesonos klubas” laimėjo Vyriausybės skelbtą konkursą sovietmečiu sukurtų ir viešose vietose eksponuotų skulptūrų ekspozicijai įkurti. 1998 m. gruodžio 31d. Vyriausybės nutarimu Grūto parkui buvo neatlygintinai perduotos 42 sovietinio laikotarpio skulptūros. Taip pat Vyriausybės nutarimu Kultūros ministerijos Vertybių apsaugos departamentas buvo įgaliotas pasirašyti su minėta įstaiga atitinkamas panaudos sutartis.

V.Malinauskas sutartyse įsipareigojo saugoti perduotas skulptūras, įkurti ekspoziciją, taip pat atkurti jau sugadintas skulptūras. Žinoma, kokių nors mokėjimų už tai nebuvo numatyta, be to, nei anų laikų, nei dabartiniai įstatymai taip pat to nenumato.

Tačiau svarbiausia, jog Grūto parke eksponuojamos sovietinių veikėjų skluptūros anais laikais buvo sukurtos pagal tuometinės bolševikų valdžios užsakymus ir buvo skirtos eksponuoti viešose vietose. Visiems autoriams už tai buvo dosniai sumokėta, o pačios skulptūros tapo valstybės nuosavybe. Žinoma, jokių papildomų išmokų už viešą eksponavimą tais laikais taip pat nebuvo numatyta.

Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą (šia nuostata visais atvejais remiasi ir LATGA–A) autorinės teisės tarsi turėtų būti saugomos 70 metų.

Vienas geriausių autorinių teisių specialistų bei vienas iš šio įstatymo autorių teisininkas Jonas Leikauskas nupasakojo visą autorių teisių gynimo evoliuciją. Iki 1972 metų Sovietų Sąjungoje autorių teisės oficialiai buvo saugomos 15 metų, po 1972 m. – 25 metus. Ir tik Lietuvai ratifikavus Berno konvenciją 1996 metais autorių teisių apsaugai po jų mirties nustatytas 70 metų terminas.

Pasibaigus autorių teisių terminams jie automatiškai nepratęsiami.

Tuo tarpu V.Malinauskas pasakojo, kad minėtais klausimais jau du kartus kreipėsi į kultūros ministrą J.Jučą (ši ministerija kuruoja LATGA–Ą), mat norėjo išsiaiškinti, kaip, kodėl ir už ką jis turintis mokėti.

Pasak V.Malinausko, ministras neleido pasisakyti. Buvo paprasčiausiai patarta besąlygiškai vykdyti LATGA–A reikalavimus, be to, ministras pabrėžęs, jog pastatysiąs V.Malinauskui dėžę konjako, jei šiam pavyks laimėti kovą prieš autorių teisių gynėjus. Buvo leista suprasti, kad to padaryti neįmanoma.

„Man paaiškėjo, kad jis (ministras J.Jučas – aut.past.) ir abu jo pavaduotojai gauna pinigų iš šitos organizacijos, – teigia V.Malinauskas. – O kaip jis kalba. Žinote, net eilinis artojas tokios leksikos nevartoja, nepaisant to, kad kartu su mumis buvo ir Seimo narė L.Mogenienė. Mums, pavyzdžiui, buvo pasakyta, kad šiuo atveju esame klozeto dangčiai. Nelabai supratau, ką jis tuo norėjo pasakyti. Ko dar galima tikėtis? Ir kodėl turiu mokėti aš, o ne ta pati Vyriausybė, kuriai tos skulptūros ir priklauso? Kodėl LATGA–Ą prižiūri Kultūros ministerija? Ar kartais tai nėra interesų konfliktas? Pagaliau kiek kartų reikia mokėti už vieną ir tą patį daiktą? Niekas man į tai neatsako.”

Teko kreiptis į autorių teisių gynėjus. LATGA–A vadovas Edmundas Vaitekūnas patarė šiais klausimais kreiptis į šios įstaigos Vizualinių menų, kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo skyriaus vedėją Gabrielę Naprušienę. Ji buvo kiek nustebusi, kad kažkam gali kilti neaiškumų: „Jeigu kalbame, kad kuriame teisinę valstybę, tai turėtume elgtis pagal įstatymus. Įstatymai numato, jog, mokėti už viešą autorinių kūrinių rodymą yra privaloma, juolab kad ir mokestis už įėjimą renkamas. Mokėti turi tie, kurie iš to gauna pelną ir kuriems tie kūriniai nepriklauso. Viskas pagal įstatymą.”

Laima Mogenienė:
Šiuo metu tai yra privati kontora, kurios niekas nekontroliuoja. Ji daro tai, ką tik nori. Tiek LATGA–A, tiek AGATA (besirūpinanti gretutinėmis teisėmis) pačios savaime yra didelė problema.
Į klausimą, ar visi Lietuvos muziejai taip pat privalės mokėti LATGAi, pašnekovė atsakė teigiamai (jei eksponuos jiems oficialiai nepriklausančius kūrinius), be to, pabrėžė, jog „minimos sovietinės skulptūros, be jokios abejonės, yra menas”.

Svarbu buvo išsiaiškinti, kokiu pagrindu nustatomas tarifas – kiek būtent reikia mokėti už kokio nors kūrinio panaudojimą. G.Naprušienė atsakė, kad tai yra susitarimo su autoriais reikalas. Paskui pridūrė, jog „tokia yra ir tarptautinė praktika”.

„Kita vertus, mes taip pat turime iš tų pinigų gyventi, – teigia pašnekovė. – Todėl, žinoma, ne viską, ką surenkame, išdalijame autoriams, su kuriais turime pasirašę sutartis.”

Pagaliau pats E.Vaitekūnas minėtame laiške gana aiškiai išdėsto savo atstovaujamos institucijos motyvus: „Įstatymo 15 str. numato, jog autorius turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas.

Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną jo kūrinio naudojimo būdą.”

„Kadangi Grūto parke yra mokamas įėjimas (tiesioginė komercija), kadangi skulptūros nėra Grūto parko nuosavybė, o skulptūrų autoriai arba paveldėtojai neperdavė viešo rodymo teisių Grūto parkui, tai Jūs privalote turėti leidimą, suteikiantį teisę viešai rodyti kūrinius”, – toliau motyvuoja E.Vaitekūnas.

Kita vertus, iš minėto pokalbio man taip ir nepaaiškėjo nei rinkliavų paskirstymo principai, nei pačių rinkliavų tvarka. Kad tai svarbu, rodo paprasta aritmetika.

Nors minėta pašnekovė G.Naprušienė ir teigia, kad jų įstaigą nuolat tikrina auditas ir jokių pažeidimų neaptinka, šie žodžiai sukelia tam tikrų abejonių. Pažvelkime į skaičius.

Štai 2005 metais LATGA–A surinko 11 994 739 litus autorinio atlyginimo. Įvairiems autoriams atidavė 6 504 642 litus, t.y. kiek daugiau nei pusę sumos. Į logišką klausimą – kur dingo likusi pusė – aiškaus atsakymo negavau, o šios organizacijos finansinėje ataskaitoje tai neatspindėta.

Akivaizdu, kad niekas to aiškumo ir nereikalauja.

Yra ir kitų įdomių „smulkmenų”. Iš finansinių LATG’os ataskaitų neaišku, kiek ir kokių valstybių autoriams buvo pervesta pinigų. Tai labai svarbi, tačiau užmiršta „smulkmena”, mat, pavyzdžiui, dauguma radijo stočių nuolat teigia, jog naudoja maždaug 80–90 procentų užsienio šalių autorių kūrinių, tuo tarpu išmokos autoriams rodo visiškai priešingą vaizdą: Lietuvos autoriams sumokėta 4 084 132 litų, o užsieniečiams – tik 2 420 510 Lt. Proporcijos, sutikime, nelabai aiškios.

Štai kaip šią situaciją komentuoja teisininkas Andrejus Pavlovskis: „Skulptūrų ir muzikos savininkais yra ne skulptoriai ir kompozitoriai, o Sovietų Sąjungos valstybė, kurios šiuo metu nėra. Ši valstybė buvo skulptorių ir kompozitorių, t.y. autorių, darbdavys. Pagal teisės aktus kūrinio savininkas yra ir visas teises į kūrinį įgyvendina tik darbdavys. LATGOS mokestis yra turtinės teisės įgyvendinimas. Šiuo atveju Sovietų Sąjungos teises į kūrinius perėmė Lietuvos valstybė.

Pagal susitarimą savo turtą perdavė parkui naudotis. Taigi tik pats savininkas, t.y. valstybė, gali reikalauti mokėti mokesčius už kūrinių panaudojimą. Kadangi Lietuvą ir Grūto parką sieja sutartiniai santykiai, LATGA–A negali daryti įtakos tokių santykių turiniui bei šalių valiai. Autoriai iš darbdavio yra gavę autorinį atlyginimą, dėl šios priežasties jie yra praradę turtines teises į kūrinius. Šiuo metu LATGA–A gali ginti tik neturtines autorių teises.”

Tuo tarpu teisės mokslų daktaras J.Leikauskas dar kategoriškesnis: „Reikalavimas mokėti autorinį atlyginimą yra visiškai niekuo nepagrįstas. Tos skulptūros buvo sukurtos sovietmečiu, kai taip pat galiojo atitinkamas autorių teisių gynimo įstatymas. Pagal to meto įstatymus užsakovas užsakė skulptūrą skulptoriui, skulptorius atlieka darbą ir perduoda užsakovo, t.y. valstybės, nuosavybėn. Už tai skulptoriai gaudavo ne tik atlyginimą, bet ir įvairius laipsnius bei apdovanojimus. Jokių turtinių teisių jie po perdavimo neturėdavo. Dabartiniame įstatyme kalbama, jog bet kokie veiksmai, padaryti iki įstatymo įsigaliojimo ir nepažeidę tuo metu galiojusio įstatymo nuostatų, nėra laikomi teisės pažeidimu, todėl nėra pagrindo pagal šį įstatymą suteikiamai teisei į autorinį ar kitą atlyginimą. Ar gali būti dar aiškiau pasakyta?”

Pagaliau praėjusių metų pabaigoje šiais klausimais aiškią nuomonę pareiškė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kuri konstatavo, kad dabar galiojanti tvarka sudaro prielaidas korupcijai.

Seimo narė Laima Mogenienė parlamente yra bene vienintelė politikė, kuri nuolat pareiškia nuomonę apie autorių teisių įstatymų kūrybą. Ji LATGA–A organizacijos veiksmus vertina itin kategoriškai: „Neseniai rodė per televiziją, kaip buvo verčiamas Lenino paminklas. Kažkodėl nei jokie autoriai, nei LATGA–A tuo metu neiššoko iš krūmų ir nepareiškė, kad reikia jį išsaugoti ar juo labiau mokėti už jo saugojimą pinigus. Vadinasi, jie tada neatliko savo pareigos. Jie turėjo tada gulti kryžiumi po tuo „meniškuoju” Leninu.”

Politikė teigia nemananti, kad tai, kas eksponuojama Grūto parke, gali būti pavadinta menu: „Būtina atkreipti dėmesį, kokia intencija tie sovietmečio baubai eksponuojami. Jie rodomi ne tame kontekste, kuriame buvo sukurti. Tai yra parodija, vadinasi, tai nėra tas pats kūrinys.”

L.Mogenienė teigia, kad jei niekas „nepažabos LATG’os”, korupcijai visada liks atviras kelias: „Šiuo metu tai yra privati kontora, kurios niekas nekontroliuoja. Ji daro tai, ką tik nori. Tiek LATGA–A, tiek AGATA (besirūpinanti gretutinėmis teisėmis) pačios savaime yra didelė problema.

Jos gali duoti pinigų autoriams, gali ir neduoti, tarsi šuniui kaulą. Taip autoriai tampa šitų kontorų įkaitais. Už ką jie renka pinigus? Tarkime, už sovietinio maršo skambėjimą. Ką, gal jo autoriams siunčia pinigus? Tikrai ne. Vadinasi, tai yra abstrakti rinkliava už abstraktų skambėjimą, dar skaičiuojama nuo grindų ploto. Absurdas ir tiek, pagalvės mokestis. O kaip dalijami tie pinigai?

Dalijasi tarpusavyje, nors neva atstovaujama autoriams. Tai yra amoralu, nes, jeigu viešai neskelbiama, kiek ir už ką bei kuriam autoriui duodami pinigai, o tai yra beveik karinė paslaptis, apie kokias teises galima kalbėti?

Menkiausias kioskas, pardavinėjantis kramtomąją gumą, privalo susiskaičiuoti visus mokesčius iki cento, ateina kontrolieriai ir nuolat jį tikrina. Čia nuolat renkami milijonai ir išdalijami be jokios kontrolės. Tai niekieno pinigai, tai yra terpė korupcijai – noriu duodu, noriu neduodu.”

Pasak politikės, realiausia išeitis būtų perduoti LATGA–A bei AGATA Teisingumo ministerijos priežiūrai bei griežtai kontrolei.

Naujausiame politikos savaitraštyje "Atgimimas" taip pat skaitykite:

Kandidatų į Vilniaus miesto tarybą ir mero postą diskusija: Kam priklauso Vilnius? Miestiečiams ar...

Džina Donauskaitė: Rinkimų nuomaris

Indrė Kumpikevičiūtė: Apakinti lyderiai arba Tamsos įtaka žmonių bendravimui