Armėnijos parlamento vadovas iškart pareiškė, jog šis nužudymas rodo, kad Turkija apie Europos Sąjungą gali nė nesvajoti. Nužudymą pasmerkė Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga, Prancūzija bei kelios žmogaus teises ginančios grupės.

Tiesa, į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų, pasipiktinimą žmogžudyste pareiškė ir Turkijos žurnalistai bei politikai. Pagaliau, atrodo, žudikas jau sugautas ir prisipažino.

Vietos Europoje siekiančioje Turkijoje armėnų žudymo tema tebekelia liguistą reakciją. Problemų dėl savo tekstų bei viešų pasisakymų yra turėjęs ir žinomas turkų rašytojas, praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas. Jam teko gintis teisme, kai jo pernykščiai pareiškimai vienam Šveicarijos žurnalui buvo interpretuojami kaip pripažinimas, jog Turkija 1915 metais žudė armėnus. O. Pamukas neseniai Turkijos liberaliame dienraštyje „Radikal“ kritikavo savo šalį už menininkų ir intelektualų persekiojimą.

Turkijos vidaus reikalai, jos santykių su kitomis valstybėmis peripetijos dažnu atveju vos ne akimirksniu internacionalizuojami ir įgauna platų tarptautinį atgarsį. Tai susiję ne tik su šios šalies geopolitinėmis ambicijomis, bet ir dramatiškai dvilype egzistencija.

Šiuo metu į Europos kalbas sparčiai verčiamoje knygoje „Stambulas“ O.Pamukas pasakoja apie save ir miestą, kuriame užaugo. Knygoje atskleidžiamas Stambulo ir veikiausiai didesnės šalies dalies gyvenimas parodo dramatiškai paradoksalią Turkijos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje.

Moderniosios Turkijos kūrėjo Atatiurko nubrėžtas atsigręžimas į Vakarus šalies visuomenę veikė nevienodai. Iš pasiturinčiųjų šeimos kilęs O. Pamukas kalba apie tai, kad už savo ponišką gyvenimą jo šeima turėjo dėkoti ne savo turtams, o tam, kad buvo modernūs ir europietiški. Islamas buvo tarnų religija, o į Vakarus besiorientuojantis šalies elitas pabrėžė savo pasaulietiškumą. Ramadano pasninko laikėsi ir melstis į mečetę vaikščiojo tik virėjai ir vaikų auklės. Anot „Stambulo“ autoriaus, buržuazija bijojo ne Dievo, o įtūžio tų, kurie per daug juo tiki.

Atatiurkas atskyrė valstybę nuo religijos ir įvedė šalyje Grigaliaus kalendorių. Šalies vadovo rezidencijoje imti rengti prašmatnūs Naujųjų metų vakarėliai su šampanu ir anyžių degtine, mėgstamu Atatiurko gėrimu, Stambule pradėta puošti miesto kalėdinė elgė.

Tačiau ginčus ir net konfliktus kurstantis islamo ir vakarietiškų tradicijų susidūrimas išsilaikė per visą 20 amžių iki pat šių dienų.

Kaip ir kasmet, prieš Naujuosius Metus Turkijos spaudoje tarp liberalios visuomenės dalies ir konservatyvių musulmonų įsiplieskė aršus ginčas, ar gali turkai švęsti Kalėdas ir Naujuosius metus ir ar Senelis Šaltis, Turkijoje vadinamas Noel-Baba, nėra piktasis demonas.

Pikto veido monstras ilga barzda ir į ryklio panašiais dantimis – toks Santa Klausas buvo pavaizduotas viename religiniame laikraštyje. Konservatyvi islamistinė Laimės partija, protestavusi prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą Turkijoje, pradėjo kampaniją prieš Senelį Šaltį tvirtindama, kad Kalėdų simboliai yra girtavimas, cigarečių rūkymas, azartiniai žaidimai ir nepadorūs šokiai - dalykai, kuriuos islamas visada smerkė.

Šalies dvilypumą atspindi net kalėdinis stalas – šalia tradicinio vakarietiško kalakuto patiekiamas tradicinis turkų patiekalas dolma, šampanas stovi greta rytietiško šerbeto.

Turkijoje daug vakarietiškam žvilgsniui keistokų derinių, o islamo įtaka išlieka pakankamai didelė. 20 procentų šalies merginų nuo 15 iki 23 metų linkusios rinktis musulmoniškus apdarus. Islamiško stiliaus rūbų gamintojams Turkijoje taikomos mokesčių lengvatos.

Kiekvienas Turkijos moksleivis mokykloje privalo susipažinti su daugiau kaip 150 pasaulio literatūros klasikos kūrinių. Į programą įtraukta daug Vakarų autorių romanų. Kad mokiniai geriau suprastų Vakarų klasikos kūrinius, Švietimo ministerija pasirūpino juos perrašyti, taip sakant, pritaikyti prie Turkijos kultūros.

„Vardan Alacho, duok man truputį duonos.“ – kreipiasi Pinokis į tėvą Karlo. O išradingas amerikiečių neklaužada ir išdykėlis Tomas Sojeris turkiškoje versijoje pavirto pavyzdingu berniuku musulmonu. Tomdžikas – toks yra jo turkiškas vardas – rūpestingai darbuojasi darže ir studijuoja Koraną.

Pasak Stambulo leidyklos „Belsa“ atstovo Melisso Altyntasho, kūrinių adaptacija būtų normalus reiškinys, tik daugelis perrašytojų taip išplėtoja savo idėją, kad romanai faktiškai parašomi iš naujo.

Dar viena Turkijos gyvenimo rykštė, trukdanti jai tapti modernia valstybe, - korupcija. „Transperency International“ duomenimis, Turkija pagal korupcijos lygį užima trečią vietą pasaulyje. Korupcijos ištakos siekia tolimą praeitį, galima sakyti, ji išardė Osmanų imperiją. Turkų istoriko Ilbero Ortaity teigimu, vadinamieji mokesčiai nuo kyšių imperijos biudžete kai kada sudarydavo 15-20 procentų. 18 amžiuje Osmanų finansų ministerijoje net buvo suformuota „kyšių buhalterija“.

Korupcinių tradicijų nepavyko išnaikinti iki šių dienų. Šiuo metu dėl 2001-aisiais įsiplieskusio finansinio skandalo Turkijoje teisiami du buvę ministrai pirmininkai ir 22 ministrai, neseniai dėl korupcijos suimta daugiau nei šimtas aukštų muitinės pareigūnų.

O ir pastaruoju metu vėl paaštrėjusi Kipro problema tėra grandinės dalis. Po to, kai Turkijos vyriausybė buvo sutikusi įsileisti Kipro graikų laivus į porą savo uostų, didžiuosiuose Turkijos miestuose vyko demonstracijos, šalies premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas kaltintas išdavyste, o įtakingi turkų kariškiai pareiškė nepalaikantys vyriausybės. Atsakydamas į priekaištus, užsienio reikalų ministras Abdullah Gulis pareiškė, jog kritišku derybų su ES momentu ir taip keblios situacijos nedera temdyti vidaus rietenomis. Turkų premjeras dar kartą kreipėsi į Europos lyderius, ragindamas neatstumti jo šalies ir sakydamas, jog Turkija yra europietiška valstybė, galinti suteikti ES raidos impulsų.

R.Erdoganas pabrėžė, kad jo šaliai nebėra ko prarasti, o derybų nutraukimas būtų ES klaida. Turkų spaudoje jau užsimenama apie atsarginį planą, jei derybos su ES nutrūktų. Jo detalės neskelbiamos, tik sakoma, kad Ankara tokiu atveju visiškai nenutrauktų ryšių su ES, tik apribotų bendradarbiavimą saugumo ir kovos su terorizmu klausimais, taip pat sprendžiant Artimųjų Rytų bei Kaukazo problemas.

Kad ir kiek dairytųsi į Europą, Turkijai Artimųjų ir Vidurio rytų reikalai turi, galima sakyti, egzistencinę prasmę ir yra gyvybiškai svarbūs. Tai dar kartą išryškėjo šių metų pradžioje, kai Turkijos premjeras paragino pasaulio bendruomenę bendromis pastangomis užtikrinti stabilumą Irake.

„Irakas šiuo metu mums yra svarbesnis už darybas dėl stojimo į Europos Sąjungą“, – tiesiai šviesiai pareikė Turkijos vyriausybės vadovas parlamente surengtame jo vadovaujamos partijos frakcijos posėdyje. Jo teigimu, 2007 metai Irakui bus lemtingi, nes galimas šalies susiskaldymas gali turėti rimtų padarinių viso regiono saugumui. Tos lemtingos aplinkybės vardas – kurdai. Pasaulyje gyvena 27-28 milijonai kurdų, jie yra viena didžiausių tautų, neturinti savo valstybės. Daugiausia – apie 15 milijonų kurdų – būtent ir gyvena Turkijoje. Irake gyvena maždaug 4-6 milijonai kurdų.

Po S. Huseino režimo žlugimo kurdų lyderiai beveik visą laiką spaudžia Irako valdžią, kad Kurdistanas gautų jei ne visišką nepriklausomybę, tai bent labai plačią autonomiją. Kurdistano pretenzijos tapti nepriklausoma valstybe kelia didelį nerimą Turkijai.

Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi Vidurio Rytuose, jei Irako dezintegraciniai procesai baigtųsi „sienų perbraižymu“. Tai dramatiškai paliestų visus, taip pat ir Turkiją. Štai kodėl jos premjeras taip atidžiai ir su nerimu stebi procesus Irake.

Atkakliai mėginanti judėti į Vakarus Turkija egzistenciškai lieka „pririšta“ prie savojo regiono tradicijų ir realijų. Tapti tiltu, jungiančiu modernius Vakarus ir tradicinį islamo pasaulį, nėra paprasta.