Tiesa, kaip dažnai „didžiojoje“ Lietuvos politikoje atsitinka, idėjų „ką daryti“ yra daug, bet jos tarpusavyje nėra tinkamai susiejamos ir derinamos, t. y. kairė nežino, ką daro dešinė. Antai liberalai savo metmenyse pirmiausia pabrėžia aukštojo mokslo konkurencingumą ir valdymo reformą bei studijų krepšelio įvedimą. Konservatoriai akcentuoja studijų kokybę, kurios vertėtų siekti per didesnę aukštųjų mokyklų tarpusavio konkurenciją, geresnį finansavimą ir asmeninį studentų suinteresuotumą geresne studijų kokybe.
Prezidento aplinkoje buvo prisimintos dar 1996 m. parengtos Norvegijos tyrimų tarybos Lietuvos aukštojo mokslo ekspertizės rekomendacijos įkurti mokslinių tyrimų tarybų sistemą, reorganizuoti universitetus ir institutus, suteikti mokslininkams daugiau galimybių vykdyti mokslinius tyrimus, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir gerokai patobulinti infrastruktūrą.
Premjero suburtos darbo grupės pirmasis uždavinys yra partijų politinio susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos teksto parengimas. Nors dar 2006-ųjų balandyje tuometinė A.M. Brazausko Vyriausybė (jos narys buvo ir dabartinis premjeras!) priėmė Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 metų planą, kurio ašis yra aukštojo mokslo prieinamumas ir kokybiškos studijos, o tarp uždavinių - aukštųjų mokyklų valdymo pertvarkymai, studijų finansavimo reforma, aukštųjų mokyklų infrastruktūros atnaujinimas ir t. t. Beje, aukštojo mokslo sistemos plėtros planas gimė kaip kompromisas tarp daugelio interesų grupių akademinėje bendruomenėje, po konsultacijų tarp verslo organizacijų ir valdžios institutų. Tad iš naujo rengti reformos strategiją būtų mažiausiai neracionalu, net jei ji turėtų skambų nacionalinio susitarimo vardą.
Ar galime tikėtis, kad aukštojo mokslo reformos idėjos sėkmingai ir greitai virs kūnu? Prieš bandant atsakyti į šį klausimą – dar keli pastebėjimai. Kiekvienos rimtos reformos sėkmė priklauso ne tik nuo jai keliamų tikslų ir uždavinių, bet ir nuo paramos tų, kuriuos ji siekia reformuoti. Tai abėcėlinė viešosios politikos tiesa. Kiekviena reforma turi savo kaštus ir jie nebūtinai yra maži ar greitai atsiperkantys. Ypač švietimo ir mokslo srityje reformų dividendai dažniausiai nėra gaunami iškart jas pradėjus.
2005 m. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos iniciatyva atliktos apklausos duomenimis net 74 procentai jaunų mokslininkų buvo pasirengę vykti dirbti į užsienį. Priežastis paprasta - ekonominė ir finansinė. 2006 m. Lietuvos mokslo taryba Seimui kaip tik dėl numatomos aukštojo mokslo reformos pasiūlė nuo 2007 m. sausio 30 proc. didinti aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimus. Koks rezultatas? Atlyginimai padidės vidutiniškai 20 proc., bet tik antrajame pusmetyje, t. y. apie 10 proc. 2007-aisiais, kai vidutinis darbo užmokesčio augimas šalyje numatomas 15 proc. per tą patį laiką. De facto mokslininkų atlyginimų augimas bus lėtesnis nei vidutinis šalyje. Ar mokslininkai turi paskatų remti reformą? Vargu bau, jei kalbėtume švelniai.
Aukštojo mokslo reforma turi sukurti konkurencingą universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų infrastruktūrą, kuri leistų vykdyti šiuolaikinius tyrimus ir studijas. Beje, tai viena reikšmingiausių 1996 m. Norvegijos tyrimų tarybos rekomendacijų, kurios Lietuva neįgyvendino. Ar artimiausiu metu proveržio galime laukti šioje srityje? Irgi - tvirtas ne, nes 2007 m. valstybės biudžete iš numatytų išlaidų universitetams vidutiniškai 91 proc. teks darbuotojų atlyginimams. Tad apie naujos infrastruktūros kūrimą kalbos ir būti negali, nors Lietuva šiandien neturi nė vieno universiteto, kuris savo tyrimų ir studijų baze atitiktų net vidutiniško Vakarų universiteto standartus. Ko nors panašaus nebus ir rytoj. Jei nebus tinkamos aukštojo mokslo infrastruktūros, tai ir apie konkurencingus tyrimus galėsime tik pasvajoti, nes net socialiniuose ar humanitariniuose moksluose jiems jau seniai neužtenka tik pieštuko ir balto lapo popieriaus. O be kokybiškų tyrimų nėra kokybiškų studijų. Tai irgi šiuolaikinio mokslo abėcėlė.
Ar numatoma didinti studijų įmoka paskatins studentus ir jų tėvus remti aukštojo mokslo reformą? Priešingai, gabiausieji abiturientai dar dažniau ieškos galimybių studijuoti užsienyje ir pirmiausia tose ES šalyse, kur bakalauro studijos nemokamos.
Pagaliau ar akademinė bendruomenė yra pakankamai informuota apie pagrindinius reformos tikslus ir uždavinius, numatomas priemones, etapus ir eigą? Atrodo, kad nepakankamai. O tokia būklė taip pat nėra planuojamos aukštojo mokslo reformos naudai.
Taigi, apibendrinant, reformos šalininkų gretos gali būti itin retos.
Maža to - visos reformos kainuoja, o 2007 m. valstybės biudžete pinigų aukštojo mokslo reformai nėra ir, matyt, nebus. Ar tai reiškia, kad reforma išvis neprasidės? Nebūtinai. Kai kurie reformos darbai yra akivaizdūs ir jų kaštai palyginti maži. Pavyzdžiui, mokslo valdymo ir finansavimo institucijų pertvarkymas, t. y. pirmiausia mokslinių tyrimų tarybos ir taikomųjų tyrimų agentūros įsteigimas, mokslo politikos koordinavimo mechanizmo sukūrimas bent jau įsteigiant mokslo politikos analizės centrą prie Švietimo ir mokslo ministerijos (kuris atliktų bent reformos stebėsenos funkciją, nors jos koordinatorius irgi nėra aiškus – Ministerija, Prezidento institucija, Vyriausybė ar dar kas nors?), tyrimų prioritetizavimas, teisinių ir kitų reformos reglamentų parengimas ir panašiai.
Vis dėlto aukštojo mokslo reformos teks palaukti, bet, kaip sakoma, skubos darbą velnias renkas. Skubėti lėtai gal net ir naudinga, bet tai neturi virsti bėgimu vietoje...