Praėjusius metus pernelyg nediskutuojant galima pavadinti beveik tobulai šuniškais - lotynių, rietynių dėl riebesnio kaulo ir dantų skalijimo Lietuvoje buvo per akis (nors kuriais jau ten metais, sakykite, šito gero mums trūko?..). Nebūtina būti žinomu pranašu, kad nuspėtum, jog ir šie metai, kaip ir privalu, bus pakankamai kiauliški, kad su kaupu pateisintų savo garbingą vardą. Kol pasaulyje bus nors du lietuviai, skandalų ir kiaulysčių nepritrūks.
Avansu kiaulystę - tiesa, ganėtinai elegantišką ir stilingą, kaip ir derėtų rafinuotojo kanibalo Hanibalo Lekterio krikštatėviui, Lietuvai iškrėtė amerikiečių rašytojas Tomas Harisas (Thomas Harris), kurio naujoji knyga „Hanibalo aušra“ („Hannibal Rising“) prieš Kalėdas pasklido po Europos knygynus ir jau spėjo tapti bestseleriu. Knygoje pasakojama mūsų tautiečio (!) Hanibalo Lekterio, daugumai pažįstamo iš filmo „Avinėlių tylėjimas“, vaikystės ir jaunystės istorija, prasidedanti Lietuvoje 1941-aisiais. Šis bene garsiausias lietuvių kilmės literatūrinis personažas - rafinuotas ir itin pavojingas žudikas kanibalas, pasižymintis ypatingu mąstymu ir išskirtine erudicija (intelekto koeficientas - 200!), nestokoja ir savito šiurpaus žavesio. Žavesio, beje, nestokoja ir knygoje vaizduojama Lekterio gimtoji šalis Lietuva - romantiški peizažai, apaugusios gebenėmis senos pilys, šalia kurių gluosniais apsodintuose tvenkiniuose plauko juodos gulbės.
Nors jei jau apie lietuviškąjį kanibalizmą prabilome... Negalėčiau sakyti, kad toks apskritai neegzistuoja - tik švelnesnėmis atmainomis. Argi ne kanibalizmas tas nesuvaldomas lietuviškas troškimas ką nors „suėsti“ - tegul ir netiesiogine to žodžio prasme, procesas tai analogiškas? O pasidairius po mūsų politikų virtuvę, taip ir tempia už liežuvio įvardinti visą dabartinę politinę santvarką: klestintis kanibalizmas. Joks ne kapitalizmas - būtent kanibalizmas, su visais požymiais. Suėsk savo artimą - vienintelis realiai galiojantis rinkos dėsnis. Ir ėdame. Pasitriauškindami.
O šiuos žodžius berašant kažkodėl nei iš šio, nei iš to ima ir kyšteli kažkur iš pasąmonės gelmių senolių išmintis: ko šuva neėda, kiaulė suės. Lyg ir ne į temą, sakyčiau. Nebent tie senoliai būtų kinų horoskopus skaitę.
Bet grįžkime prie mūsų rafinuotojo kanibalo Lekterio istorijos. Įdomu, jog jos autorius Tomas Harisas, veikiausiai pats to net neįtardamas, plėtoja neblogai žinomą „lenkiškąją“ Lietuvos mitologiją, ganėtinai populiarią tarp Lenkijos humanitarų: Lietuva - mistinė protėvynė, stebuklų, paslapčių ir fantastinių būtybių žemė. Čia iki šiol knibždėte knibžda pagoniškų žynių, žolininkų ir šamanų.
Tokią Lietuvos „versiją“ teko išgirsti ne sykį, kartą net bendraujant su viena garsiausių Lenkijos filosofių. Labai ir nesiginčijau, tiesą sakant - vis geriau, nei tradicinis „mužikų valstybės“ įvaizdis. Nesiginčysiu nė su Tomu Harisu - dėl tos pačios priežasties. Ir dėl juodųjų gulbių dar. Ir jau tikrai nesiimsiu jam ar kam nors kitam pasakoti, kad Lietuvoje iš tiesų viskas visai kitaip: vietoj tautinio išdidumo - ultranacionalizmas, vietoj mandagumo - vergiškas nuolankumas, vietoj drąsos - chamizmas, vietoj aristokratijos - Gariūnų „elitas“, o vietoj tvenkinių su juodomis gulbėmis - privatizuotos ir aptvertos upių pakrantės. Nesmagu būtų kažkaip prieš mielą tautietį Hanibalą.
O kuo čia dėtas kiauliašunis? Tiesą sakant, ogi beveik niekuo. Tiesiog visaip mintyse bevartaliojant tuos kinų horoskopo gyvulėlius, ėmė atmintin ir iškilo toks vokiškas keiksmažodis - Schweinehund. Lietuviškai būtų - kiauliašunis. Ir pagalvojau staiga, kad šitą keistą kentaurą aš kažkodėl labai jau neblogai įsivaizduoju - tarsi būčiau vos ką tik matęs: tai ta pati paprasčiausia lietuviška kiaulė, tik su mirtinu pitbulio sukandimu. Pikta, žvigli, įsiutusi ir be jokių ten intelekto koeficientų.
Nuo tokio padaro ir pats šiurpusai Lekteris bėgtų neatsigręždamas.