Nieko nuostabaus. Liudviko XVI ("Valstybė – tai aš!“) laikai jau padengti storu istorijos dulkių sluoksniu. Realūs monarchai – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II arba Japonijos imperatorius Akihito (beje, pavasarį taipogi ketina apsilankyti Lietuvoje) – išimtys.

Todėl šią idėją iškėlusi iniciatyvinė grupė, reikia manyti, tikėjosi, kad net ir garbės karaliaus titulas Jėzui būtų ne pro šalį. Įstatymo projektas kaip ir dera buvo įteiktas Lenkijos Seimo pirmininkui.

Kodėl aš čia dabar apie tai? Žinoma, ne norėdamas atkreipti dėmesį į ,,gražų ir sektiną“ pavyzdį. Jokiu būdu ne norėdamas išaukštinti kaimynų dievotumą, kuriuo jie garsėja jei ne visoje, tai bent Rytų ir Vidurio Europoje. Ir ne tam, kad tautiečiams prikiščiau jų religinį indiferentiškumą ir ateistinę orientaciją.

Paprasčiausiai prisiminiau analogą iš Biblijos. Konkrečiau – iš Naujojo Testamento.

Visose keturiose evangelijose pasakojama apie tai, kaip Jėzus penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvim pamaitino kelis tūkstančius išalkusių žmonių. Nesąmonė? Neįmanoma? O gal nieko nuostabaus? Biblijoje gi dažnai kalbama apie įvairius stebuklus, dangų, etc., nors kažin, kiek šiandien dar yra žmonių, kurie tuo šventai tiki ...

Nežinom, kas ten iš tikrųjų atsitiko su ta duona, žuvimi ir žmonėmis. Deja, kunigas taip pat vargu, ar patenkins mūsų smalsumą. Jis pats gi nematė. Jam pačiam tai yra nesuvokiama paslaptis.

Taigi, kaip rašo Evangelijos pagal Joną autorius, "Jėzų lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams“. Ir vėl tie stebuklai! Tačiau beprasmiška neigti, kad jie vilioja. Tarsi ryškiaspalvė, akį rėžianti reklama.

Pavargstam nuo kasdienybės, todėl norim kažko naujo. Tegul tai bus naujas ėdalas katei ar šuniui, nauja skalbimo mašina, naujas dezodorantas ar naujas, iki tol negirdėtas ir neregėtas įvykis, bet tegul tik naujas ... Monotonija įgrįsta, pasiilgstam "aštrių pojūčių“. Taip buvo ir anuomet, taip yra ir šiandien.

Tiesa, pripažinkim, jog tų stebuklų ne tiek jau daug ir beliko. Nemanau, kad labai klystu, manydamas, jog dalis žmonių bažnyčioje lankosi tik dėl jų. Juk ir pati bažnyčia šiuolaikiniam, XXI amžiaus žmogui kvepia ne vien tik žvakių vašku, chrizantemomis, bet ir kažkokia paslaptimi.

Įsivaizduoju, kaip žmonių minioje tai šen, tai ten suurgzdavo kieno nors tuščias pilvas, primindamas savo poreikius. (Turiu omenyje ne Lenkiją, o Jėzaus laikų Palestiną.) Kalbomis jo nenuraminsi, net jeigu jos ir labai gražios, ir labai teisingos.

Vienas iš Jėzaus mokinių surado praktišką bernužėlį, pasiėmusį su savim "penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis“ (cituoju Bibliją). Jam vienam, tikriausiai, per daug (bent jau duonos), bet penkiems tūkstančiams išalkusių vyrų, kurie ten minimi, tai menka paguoda. Padėtis be išeities.

Tačiau, kaip liudija visų keturių evangelijų autoriai, Jėzus paėmė duoną, žuvį, padėkojo, palaimino ir pradėjo laužyti ... Tas vyras iš Nazareto, matyt, ketino paerzinti išalkusius – vadinasi, piktus – žmones. Dar blogiau, rizikavo skaudžiai apsijuokti. Rodos, matau, kaip vietoj pašaipių šypsenėlių arba mokinių nusivylimo, iš nuostabos ištįso ten buvusių žmonių veidai. Maisto ne tik užteko, bet ir liko.

Šįkart nesigilinkime į tai, kiek šiame pasakojime yra tikrų istorinių faktų. Nemanau, kad diskusijos stebuklų tema kada nors liausis ir bus vienbalsiai nuspręsta, jog stebuklų (ne)būna. Šioje istorijoje mane labiausiai domina ne jos realumas, ne stebuklo "mechanizmas“, netgi ne jo prasmė (beje, minėtoje Evangelijoje pagal Joną pavartotas ne žodis "stebuklas“, bet "ženklas“, vadinasi, šis įvykis kažką reiškia, ženklina). Įdomu tai, kas vyko jau po to ir buvo panašu į visiškai neseną istoriją kaimyninėje šalyje.

Eilinis mirtingasis šitaip nesugebėtų. Žmonės susižavėję. Jie sotūs, patenkinti, jie džiūgauja. Toliau seka tai, kas įdomiausia bei keisčiausia (ir, manau, ne mažiaus svarbu už patį duonos padauginimą). "O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną“ (cituoju Evangeliją pagal Joną). Ne į sceną, ne į gerbėjų glėbį, bet tolyn nuo jų. Keistas finalas.

Žmonių noras suprantamas: gerai būtų turėti tokį karalių, kuris daugintų maistą ir jį dalytų. Veltui. Mostelėtų toks labdarys stebuklinga lazdele, ir imtų lyti ne tik duona ir žuvim, bet ir dešromis, ir ikrais. Nesunku suprasti anuos žmones. Jie panašūs į mus. Jiems reikėjo stebuklų? Mums jų irgi reikia. Sunku suprasti Jėzų. Jis pasišalina. Pasišalina, kai, atrodo, triumfas jau čia pat.

Jėzus pasitraukė, kai žmonės norėjo paskelbti jį savo karaliumi. Jis pasitraukia visuomet, kai jo mokiniai po nesėkmingų bandymų pasodinti jį į karališką sostą patys tampa karaliais. Jis pasitraukia, kai jo mokiniai, prisidengę Dievo vardu ir spjovę į jo mokymą, traukia į ,,kryžiaus“ karus. Vaduoti šventojo karsto ir krikštyti kitatikių. Jis pasitraukia, nes ne tam atėjo.