Tačiau dėl ko? Suprasčiau dar, jei būtume tapę bent Europos čempionais arba praėjusieji, 2006-ieji būtų buvę stebuklingi tiek kiekvienam iš mūsų asmeniškai, tiek ir visai mūsų Lietuvėlei. O čia – tik dar vieni Naujieji. Kuo jie nauji? Juk visa tai jau buvo. Ir ne sykį. Tačiau vėl ir vėl kartojam tą patį ritualą. Tartum kokie šamanai.

Atrodo, anksčiau buvo kitaip (turiu omenyje tuos, kurie skaičiuoja bent trisdešimtus naujuosius savo gyvenime). Su viltim laukdavom vidurnakčio dūžių, aidinčių širdyse. Su džiugia nuotaika įžengdavom į sausio pirmąją. Tikėdavomės kažko naujo, netgi nepaprasto.

O dabar? Nesu nei didelis skeptikas, nei juolab pesimistas, ir tai, ką čia rašau, nėra vien mano asmeninė nuomonė. Toks yra daugelio (nesakau – daugumos) žmonių požiūris. Nebelaukiam iš Naujųjų jokių stebuklų. Netgi nesitikim, kad kažkas pasikeis. Nebent tik į blogą – vėl į aukštį šokinės kainos, vėl grasins paukščių gripas, globalus atšilimas ir visokios ekologinės katastrofos, vėl apvils politikai ir pati politika, o ir atlyginimai neaugs taip, kaip norėtųsi...

O ir tie patys metai vis labiau trumpėja. Nors nesumažėjo juose nei mėnesių, nei savaičių, o ir dienų tiek pat, kiek ir anksčiau – trys šimtai šešiasdešimt penkios. Maždaug. Tai kas gi čia, po galais, darosi? Vis dažniau vėluoju. Nors atrodo, kad niekada taip neskubėdavau, kaip dabar. Ir vis nespėju. O dar naiviai tikiuosi perskaityti knygas, kurios iš krūvos greitai virs kalnu.

Dar svajoju nuveikti kažką prasminga ir vertinga. Tačiau vis dažniau tenka pripažinti, kad neturiu laiko.

Blogiausia, kad tai – faktas. Laikas man nepavaldus. Ir bėga jis ne mano naudai. Tartum būčiau pralaiminčios (deja) komandos žaidėjas, neramiai dirsčiojantis į švieslentę. Tik nežinau, kam geriau – bėgiojantiems po aikštę ar man? Jie žino, kiek dar liko iki rungtynių pabaigos, o aš – ne. Matau tik keturis skaičius: 2007.

Tiesa, yra toks su ateinančiais metais susijęs reiškinys – horoskopai. Sako, jie gali padėti susiorientuoti. Numato. Informuoja. Lemia. Neskaitau jų, nes paprasčiausiai netikiu jais. Ne tik todėl, kad esu nepatiklus, bet dar labiau todėl, kad noriu būti laisvas. Ne tik nuo nepalankių, bet ir nuo itin palankių prognozių.

Nors vakar viena ausim nugirdau, kad ,,skorpionui“ ateinantys metai turėtų būti sėkmingi, ypač materialine prasme, o įvairius rūpesčius darbe kompensuos ,,tikra šventė šeimyniniame gyvenime“. Tai kas. Jau geriau tegul tos sėkmės būna mažiau, bet tai bus tikrai mano, o ne kokio nors gyvūno, tegul ir labai mielo, ir dosnaus, metai. Geriau tegul tie Naujieji atneš ir mažiau džiaugsmo negu lemia žvaigždės ir planetos, bet nors žinosiu, kad ir džiaugsmas, ir vargai yra mano, o ne aklo likimo mestelėta išmalda.

Todėl ir į Naujuosius vis dar žiūriu su viltim. Nors žinau, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Nors puikiai suprantu, kad metų bagažas pasunkės dar vienais metais. Tačiau tikiu, kad turiu šansą. Priešingai negu K. Voneguto ,,Skerdykla nr. 5“ herojus, mėgstantis kartoti savąją mantrą: ,,Nieko nepadarysi“.

Ir netikiu, kad viskas jau iš anksto užprogramuota. Žinau, kad dar turėsiu progų nuveikti kažką tokio, ko dar nenuveikiau. Tegul ir ne viską, ką norėčiau. Užuot koneveikęs metus – senus ir naujus, – ir keikęs aplinką su visomis aplinkybėmis. Užuot sėdėjęs sudėtomis rankomis ir laukęs, ką pames pro šalį skubantys eiliniai naujieji.

Taigi, su Naujaisiais. Kibkim jiems į atlapus ir neatiduokim jų nei šernui, nei jūros kiaulytei.