Važiuodamas į Tauragnus dėl visa ko įsimečiau videokamerą ir jau vėliau, peržiūrinėdamas filmuotą medžiagą, pamaniau, kad šis egzotiškas pokalbis gali būti įdomus ir platesniam Lietuvos žmonių ratui. O ką gali žinoti – gal kokiam verslininkui, skulptoriui ar kaimo turizmo specialistui, turinčiam tautinių ir dvasinių ambicijų, kada nors kils noras visa tai pastatyti, rekonstruoti kokioj nors gražioj Lietuvos vietoj? Ir parodyti, kokios mūsų krašte senovėje egzistavo nuostabios sakralinės architektūros formos, kaip jos veikė. Neatsitiktinai jos primena M.K. Čiurlionio nupieštą pagonišką aukurą (keturšonę piramidę), dekoruotą Zodiako ženklais.
V.V.L.: Įdomu būtų sužinoti - kaip, iš kur ši piramidė atsirado Jūsų kieme? Kaip ji atsirado Lietuvoje?
S.S.: Žinot, aš truputį rašau fantastiką. O rašant fantastiką, visada norisi surasti kokį nors įdomų faktą, kad paskui galėtum jį interpretuoti. Buvo ar nebuvo, patikės ar nepatikės skaitytojas - tai jau jo reikalas, bet aš stengiuosi padaryti taip, kad skaitytojas tikėtų, jog būtent taip ir yra.
Taigi, esu parašęs trejetą knygelių, paremtų mitologiniais motyvais, dar vieną romaną - ten irgi yra duomenų iš mitologijos, iš istorijos. Na, ir sugalvojau parašyti penktą knygą, siekiančią neatmenamus Lietuvos laikus - apie lietuvius, apie mus, apie mūsų gentis. Ėmiau studijuoti istorinius šaltinius ir netikėtai Simono Daukanto knygoje ,,Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“ radau parašyta, kad praeito tūkstantmečio pradžioje Vilniuje, Šventaragyje buvo išardytas ten stovėjęs medinis aukuras.
Daukantas rašo: ,,Šventaragio aukuras, turėjęs dvylika laiptų. Kožnas laiptas turėjęs po keturias pėdas su viršum aukščio. Pats aukuras turėjęs devynias pėdas aukščio, o trisdešimt septynias kurpes platumo ketvirtainyje, kurio viršus tauro ragais apkaišytas buvęs. Aukštis aukuro nuo apačios iki viršaus turėjęs dvidešimt septynias pėdas. Kiekvienas laiptas buvo paskirtas kiekvienam dangaus ženklui“.
Tai perskaitęs, aš, būdamas inžinierium, ėmiau ir pasibraižiau visa tai ant popieriaus, išvertęs į mūsų metrinę sistemą. Šitaip susiprojektavo aukuro išvaizda, apačioje turinti maždaug keturiasdešimt keturių metrų pločio kvadrato kraštinės matmenį. Statinys turėjęs būti apie devyniolika metrų aukščio. Pamačiau, kad aukuro būta laiptuotos piramidės formos su tuščiavidure taure viršuje.
Simono Daukanto parašyta, kad statinys buvęs medinis, iš medinių rastų. Ėmiau svarstyti - ir kas gi senovėje galėjo tempti aukas aukojimui į tokį aukštį, po metrą? Paskui ten deginti, aukoti ožius arba gaidžius... Be to, medinis statinys pavojingas - gali sudegti, jeigu aukure deginsi ugnį, aukosi ožius. Ėmiau spėlioti, kokią dar kitą paskirtį galėjo turėti šis pastatas? Ir, žvilgtelėjęs į statinio konstrukciją, pagalvojau, kad jos pagalba galėjo būti išgaunamas akustinis rezonansas. Tarkim - giedant sutartines, garsas turėtų sklisti plačiai po apylinkes.
Pasistudijavau, prisiminiau mokslo studijų metus... "O kaip akustikoje tokie reikalai aprašyti - juk ten ir visos formulės yra?" - pagalvojau. Pagal tas formules primečiau ir išėjo, jog taurės viduje, parinkus vietą, išties kiltų didelis garso rezonansas.
Tos kvadratinės taurės kraštinė yra maždaug aštuoni metrai. Aštuoni metrai pločio, aštuoni aukščio – tarsi koks kubas. Jeigu ten dainuotum ar giedotum, būtų labai stiprus rezonansas. Bet tai - tik vienas stiprinimo laipsnis, nes garsas, leisdamasis laiptais, dar labiau gryninasi! Taigi - garso banga, giedant viduje, kyla aukštyn, po to krinta laiptais žemyn į visas keturias puses ir skleidžiasi tarsi koks nematomas rutulys. Gal piramidė stovėjo kur nors ant ,,Stalo kalno“ - ten tokia lygi vieta? Gal kitur kur, šito negaliu pasakyti.
Įsivaizduokite laiką, kada tylu Vilniuje... Arba kada visi jau užmiega, pašalinio triukšmo nėra ir tuomet švelni muzika bei giesmės vaikšto sapnų vizijomis...
V.V.L.: Tai anot Jūsų, Simono Daukanto aprašytasis Šventaragio aukuras arba keturšonė piramidė yra savotiškas garsiakalbis? Garso stiprintuvas?
S.S.: Ūkiškai kalbant – taip. Tik jį reiktų dar patikrinti - tai padarysiu su prietaisais, laboratorijoje.
Manyčiau, kad garsą ženkliai stiprina net ir šis mažas maketas, kurio pagrindo kvadrato kraštinė tėra gal metras keturiasdešimt. Didelis aukuras garsą stiprintų kokius penkiolika tūkstančių kartų daugiau, negu šis mažiulis. Tai būtų pakankamai galingas aparatas. Jeigu Vilniuj, sakysim, būtų aukuras ir šalia jo iššautų patranka arba trenktų perkūnas ir jei pataikytų „ant natos“, kuria „suderintas" ir aukuras, - tai sukeltų didžiulį trenksmą. Kad to neatsitiktų, reikėtų laiku uždengti viršų.
Taigi, sugalvojau padaryti maketą, pasiskaičiavau parametrus. Tiesa, nepasakiau dar, kad Vilniaus aukuras ypatingas tuo, kad jo perimetro ir aukščio santykyje yra skaičius π = 3,1416. Tik dvi piramidės pasaulyje dar yra žinomos su tokiu santykiu - didžioji Gizos piramidė Egipte bei majų piramidė Meksikoje, Saulės piramide vadinama. Tad mūsų aukuras yra tos pačios prigimties ir iš to paties civilizacijos lygio, kaip buvusios Egipto ar Centrinės Amerikos civilizacijos. Toks pat rangas.
Gal netgi tie patys žmonės projektavo tuos dalykus, žinodami rezonanso paslaptį. Juk, kaip rašoma apie majų piramides, - esą pro jas sklinda labai graži muzika, labai gražus garsas susidaro grojant ant laiptų. Skaičiau aprašymus, kad esama įvairių konstrukcijų, įvairių laiptų piramidžių. Šis Daukanto aprašytas aukuras net ir savo išvaizda primena majų piramides.
Ir tai dar ne viskas! Vilniaus aukuro piramidė savyje slepia dar vieną ,,mažytę paslaptį“. Jos parametrai savyje slepia skaičių 0,618, o tai jau yra „aukso pjūvio“ skaičius, jis įeina į taip vadinamą visatos harmonizavimo konstantą. Jeigu taip, tai toks statinys turėtų harmonizuoti žmonių santykius, gyvenimą, keisti elgseną - tiesiog nežinau. Čia jau prasideda mistika.
V.V.L.: Tai gal reikėtų pabandyti aukurą atstatyti kur nors? Ar niekam nesiūlėte?
S.S.: Kai visa tai atradau ir atkūriau, išties pagalvojau – o kodėl gi neatstatyti šito aukuro Vilniuje? Artėja Lietuvos paminėjimo tūkstantmetis, keturšonė piramidė buvo medinė - lėšų juk daug nereikia. Ir suspėti dar galima. Tada parašiau laišką Vilniaus merui, su išsamiu reikalo išdėstymu - ,,kadangi Simonas Daukantas tokią ir tokią knygą rašė, taip ir taip, o išmatavus pasirodė, jog tai gražus muzikinis aukuras, neskirtas kokiam nors ožių aukojimui. Jei buvęs premjeras ir prezidentas A.Brazauskas Lietuvos vardo tūkstantmečiui „dovanoja“ Valdovų rūmus, tai Vilniaus meras galėtų kaip dvasinę dovaną atstatyti protėvių laikų aukurą.“
Paskui gavau atsakymą iš Vilniaus miesto plėtros departamento direktoriaus, kuriame parašyta, kad tai labai originalus, labai įdomus pasiūlymas. Dėl garso rezonanso abejonių jiems, matyt, nekilo, bet sako - yra toks ir toks paveldo įstatymas ar miesto užstatymo straipsnis, pagal kurį tai pastatyti būtų keblu. Be to, pasimokinta ir iš Valdovų rūmų atstatymo, kad reikia visuomenės opinijos, archeologų tyrinėjimų - kurioj vietoj tiksliai stovėjo ir t.t.. Ir Vilniaus savivaldybė siūlo imtis iniciatyvos pradėti diskusijas spaudoj, viešame visuomenės gyvenime. Vis dėlto, norėdamas šį klausimą pateikti rimtesnei diskusijai, pirmiausia nutariau pagaminti maketą. Štai ir pagaminau.
Patikrinęs jį rezonansu, gavęs konkrečius techninius skaičius, vėl oficialiai kreipsiuosi iš naujo į Vilniaus savivaldybę su šituo maketu ir brėžiniais, prašydamas, kad galbūt tiktų visa tai kur nors atstatyti. Štai ir visa istorija.
Aivaras Citronas: Daukantas rašė, kad aukuro viršuje dega šventoji ugnis, kažkokiu keistu būdu pastatyta, per kurią neužlyja lietus. Viršūnė yra pastatyta taip, kad ir vėjas trauktų, ir degtų ugnis.
S.S.: Skaičiau ir apie tą ugnį. Manyčiau, kad toji ugnis nebūtinai galėjo būti karšta. Tai galėjo būti energetinė, vaivorykštės ugnis, kuri tik tam tikrais momentais būna matoma. Tą reikėtų patikrinti ir pasižiūrėti.
Man teko dalyvauti diskusijoje, kur buvo sakoma, kad ant Perkūno šventovės pamatų jau yra pastatyta Vilniaus Katedra ir jos griauti nevertėtų. Sutinku. Esu susipažinęs su Rivijaus kronika, su T. Narbuto, N. Kitkausko ir kt. darbais. Juose nurodytos proporcijos yra visiškai kitos, negu šios piramidės. Pasak V. Urbonavičiaus, Šventaragio slėnyje buvusios šventovės matmenys galėtų būti matuojamos sprindžiais, taigi, ji buvo maža. Daukanto gi parašyta labai aiškiai, kad aukuras stovėjęs Šventaragyje, t. y. kalne, ir matmenys yra pateikti visiškai kiti. Ant kalno stovėjo kita šventovė, kitas "aukuras".
Aivaras Citronas: Yra aprašytas įdomus senosios statybos metodas - lietuviai raugdavo ąžuolą pelkėse, laikydavo ten po penkis šimtus, po tūkstantį, po du tūkstančius metų, kol pasidarydavo kaip akmuo. Vienas lietuvis prekiauja tokia mediena Londone, veža iš Baltarusijos - kvadratinis metras kainuoja maždaug du šimtus penkiasdešimt svarų. Medis - virš trijų tūkstančių metų senumo. Su deimantiniais pjūklais pjausto jį, nes paprasti ,,neima“.
S.S.: Vertinant šiuolaikiniu požiūriu, tai nebūtų principinis dalykas - statybinė medžiaga ąžuolas, betonas ar geležis būtų. Svarbu, kad nesikraipytų, ir masę statinys turėtų. Norint atstatyti originalą, šita pastaba būtų itin vertinga.
Akustikoje pagrindinį vaidmenį vaidina tikslūs bangų atstumai - tikslios briaunos, tikslus laipto dydis. Jeigu tiksliai padarysi, gali ir iš plytų pastatyti, gražiai suvedęs... Arba iš betono, arba - kaip egiptiečiai ar majai - iš akmens. Jokio skirtumo.
V.V.L.: Sakote, kad jokio skirtumo, iš kokios medžiagos pastatyta... Netgi – iš kokio medžio?
S.S.: Nežinau. Gal ir gali turėti įtakos - ar tai ąžuolas, ar pušis, nes ir pačiu medžiu akustinės bangos sklinda. Šitą reikalą reiktų dar patyrinėti, bet nemanyčiau, kad medis kaip statybinė medžiaga, šiuo atveju gali turėti principinę įtaką. Svarbu, kad jis nesikraipytų. Įsivaizduokit, statinys bus virš keturiasdešimt metrų, o medis juk susisuka. Čia jau inžinierinis uždavinys būtų, kaip to susisukimo išvengti.
Jei bandytumėm atstatyti „originalą“, tai, žinoma, reiktų statyti iš medžio. Galbūt net ir iš tokio suakmenėjusio medžio, apie kokį Aivaras minėjo. Bet pradžioj gal reikėtų iš vieno medžio padaryt maketą, paskui iš kito, tada pažiūrėt kaip skambės - galgi skirsis rezonansas.
Bet čia jau tolesnis klausimas – būtina rimta diskusija: kaip statyt, iš ko? Kokia drėgmė, koks garso greitis per jį ir aplinkui sklis? Manyčiau, kad Lietuvos inžinierių sąjunga galėtų padėti išspręsti šitas problemas. Ten yra specialistų.
V.V.L. Sakėte, kad vasarą kažkokius garso pabandymus esat atlikęs su šiuo, mažuoju , maketu?
S.S. : Na, taip. Sumontavau prie "Spyduolos" radijo aparato savadarbį garso generatorių, atlikau keletą bandymų ir jie patvirtino, kad, pasiekus tam tikrą dažnį, akustinis rezonansas piramidėje gaunamas itin intensyvus. Po to priešais piramidę pastačiau garsiakalbį su perkūnijos garso įrašais.
Kol perkūnas grumėjo toli, ramiai valgiau obuolį, tačiau, kai driokstelėjo garsų serija, akimirksniu prišokau ir išjungiau magnetofoną, nes pamaniau, kad terasos stogas nuvažiuos: mažylis aukurėlis garsą sustiprino tikrai efektingai. Po šio eksperimento piramidei iš karto uždėjau stogą, kad galėčiau apsaugoti namą jau nuo natūralios perkūnijos. Suvokiau taip pat, kad su maketu eksperimentuoti pastato viduje yra neleistina.
Pastebėjau, kad prie piramidės sodriau želia žolė, gerėja savijauta. O ką gali žinoti, gal senovėj tokie statiniai užtikrindavo aplinkinių laukų derlingumą?
V.V.L.: Gal ir žmonių sveikatą?...
S.S. : Hm... Gal... O gal ir ne...
Aivaras Citronas: Daukantas dar minėjo, kad ant kiekvieno laipto būdavo zodiako ženklai, kaip senovėje būdavo sakoma - ,,žvėrinės“. Tas žvėrinės atvaizdas būdavo vaškinis ir jis būdavo sudeginamas. Ar tai gali turėti kokios nors įtakos rezonansui?
S.S.: Galėčiau pabandyt paeksperimentuoti su žvakėm, bet kol kas nenoriu į tai veltis. Liepsna turi tam tikrą spektrą ir banginį dažnį. Reikėtų labai atsargiai eksperimentuoti su šiais reikalais, nes nežinia ant ko gali ,,užsirauti“. Gali netikėtai net vaivorykštę „pasigaminti“. Virš šitos piramidės... O jos poveikis gali būti nenuspėjamas.
Kol kas daug neeksperimentuoju, nes šituo dalyku reikia užsiimti labai kruopščiai. Tai ketinu netrukus pradėti padaryti rimčiau - manau, kad kitą kartą, kai susitiksim, galima bus plačiau papasakoti. Tai savotiškas, daug mistikos turintis dalykas.
V.V.L.: Gal kas iš verslininkų Lietuvoje ryžtųsi pabandyti pastatyti tokį aukurą kur nors šventoj ar tiesiog gražioj vietoj?
S.S. Nelabai norėčiau tikėti, kad kas nors vien dėl rezonanso statytų tokį dalykėlį. Nebent dėl aplinkos harmonizavimo - tai labiau tinkamas reikalas. Pavyzdžiui - aš gyvenu čia, šalia jos, vaikštau, miegu ir man labai ramu. Ankščiau sapnuodavau košmariškus sapnus. Kad dabar bent vienas būtų pasitaikęs! Kaip užmiegu, taip ir pabundu. Niekur nesiblaškau sapnuose, niekur negriūnu. Ar taip atsitiko dėl to, kad ji čia stovi, ar ne - aš negaliu pasakyt, bet gali būti ir taip. Čia dar reikia patyrinėt. Ji kažkaip labai ramiai ir gerai nuteikia.
Aivaras Citronas: Egipto piramidėse būdavo dvi angos, viena nueidavo į vyrišką žvaigždyną, kita – į moterišką. Gal čia irgi turėtų būti kažkas panašaus. Jeigu padarytumėme praėjimą pro ją, ar tai turėtų kokios nors galios ar įtakos aplinkai?
S.S.: Manyčiau, viskas remiasi fizikos mokslu. Kosminiai banginiai svyravimai , veikiantys piramidę iš išorės, gali sudaryti ,,mušimą“ vietose, kur tos bangos maksimaliai persidengia. Sakysim, jeigu joji žirgu, jis bėga ant keturių kojų, tačiau žmogus balne kresteli ne keturis, bet tik vieną kartą. Taigi, jeigu Saulė turi savo bangos ilgį, Žemė - savo, Mėnulis – savo, todėl galima paskaičiuoti, kada tos bangos Žemę paveiks "mušimu". Tai - ne sekundžių, ne valandų, o dienų reikalas. Neveltui sakoma: sekmą dieną švęsk! Kai kurių planetų ir žvaigždžių bangų "mušimas", matyt, vyksta kas septintą dieną ir tuo metu negera būna dirbti.
Jeigu Venera, sakysime, matosi pro skylę piramidėje, tai tuo metu ir įvyksta koks nors svarbus bangų susiliejimas. Tada visi žino, kad čia didžioji šventė. Pro tą skylę žiūri žynys, ir žino, kad apeigas jau laikas atlikti ar dar ką...
Manyčiau, kad tos angos Egipte įvairiomis kryptimis gaudo dangaus šviesulius ir kai pagauna, tuo metu vyksta kosminis energetinis "mušimas". Manau, kad taip...
Vienaip ar kitaip, mums teks grįžti prie banginių technologijų... Sakysime, kosminiai mušimai: galbūt juos mes dar vadiname virsmais? Kas žino, gal jų metu būdavo galima skraidyti?
Be to, kai baigsis kuro ištekliai - manoma, jog po penkiasdešimties metų pasibaigs nafta Žemėje - mums nieko kito neliks, kaip ieškoti kitų technologijų, galbūt banginių, kurios buvo žinomos jau senų senovėje. Bet dabar jos nereikalingos, nes kol kas mes ir su benzinu lakstome pakankamai gerai.
O apie piramides - tai be abejo, tiek daug yra prirašyta, įvairiausių versijų, egiptologijos mokslo šaka netgi yra ir t.t. Yra mažiausiai tūkstantis knygų, kuriose visi skirtingai pasakoja, visi įtikinėja savo.
V.V.L.: O iš kur Daukantas galėjo visa tai žinoti?
S.S.: Daukantas rašo, kad jam pasakojo kažkas. Bet... jo paskelbti duomenys, matmenys yra tokie tikslūs, kad mane tai labai stebina. Stebina būtent tikslumas... Ten yra parašyta, tarkim, tiek ir tiek pėdų ,,su viršum“. Kiek yra tas ,,su viršum“? Kai gerai paskaičiuoji tą ,,su viršum“, tai ir išeini į „auksinį pjūvį“ ir į „π“.
Kai pradedi rimčiau galvoti, tai supranti, kad ir be jokių modernių aparatų senovėje daug kas buvo žinoma. Tarkim, mūsų mitologijoje yra labai ryškūs kosminiai motyvai. O kodėl senovėje Dvynių ryškiausias žvaigždes mes vadinome ,,Lela“ ir ,,Polela“? Ir kas mums pasakė, kad Polela yra toliau, - t.y. po Lelos? Lela yra Lela, o Polela yra po Lelos. Ir iš tikrųjų, pasirodo, kad Polela yra toliau.
2006 metų liepa