REAKCIJA – štai juokingiausia filmuko serija! Reakcija, matanti baisų pavojų ten, kur pati teigia esant tik paiką, nemokšišką, neskoningą, apgailėtinai netaiklią bufonadą. Reakcija, visa savo galingiausių Europoje, tūkstantmečiais šlifuotų viešųjų ryšių technologijų didybe grūmojanti animaciniams herojams, pop-žvaigždėms (Madonos „nusikryžiavimui“), antrarūšių beletristų fikcijoms („Da Vinčio kodui“) ar homoseksualus imituojančioms lėlėms, Italijos parlamentarų pastatytoms Prakartėlėn...
Reakcija smerkianti, verkianti, širstanti, draudžianti. Skelbianti savo marmurinių pamatų tvirtybę, savo nelygstamą kokybinį („dvasinį“) skirtumą, savo begalinį pranašumą „primityvių blevyzgų“ atžvilgiu, tačiau labai rimtai bijanti, kad tie pamatai ims ir suskilinės, jeigu begėdžiai chuliganai („buldozeriniai ateistai“) nebus laiku sudrausminti politinėmis priemonėmis.
Karas sulygina (negaliu nenusišypsoti). Ak, gerbiama Institucija, leiskite jums priminti: tą akimirką, kai šaunate iš patrankos į žvirblį, prarandate patranką – parodote, kad, nepaisant retorikos, „žvirblį“ suvokiate kaip drakoną, o apie patrankos turėjimą viso labo blefavote. Išsiduodate esanti pakankamai protinga, kad suvoktumėte ontologinį religinių figūrų statusą eilinio piliečio sąmonėje (tas statusas, deja, niekuo nesiskiria nuo pop-žvaigždės ar animacinio herojaus statuso), bet nepakankamai protinga, kad sugebėtumėte šito viešai neatskleisti (šaukiatės Dangaus keršto, užuot – kaip derėtų romiai Kristaus sužadėtinei – demonstravusi olimpinę ramybę).
Tarp kita ko, „Popiežiaus miestas“ ir jo giminaičiai tik tęsia seną garbingą panašaus žanro kūrinių tradiciją – ne mažiau seną nei pati Romos Katalikų Bažnyčia, kuri lipdė save skelbdama „apokrifais“ daugybę „nepatogių“ evangelijų ir visada pastatydama ausis ten, kur išgirsdavo juoką.
Anaiptol nebūdami „buldozeriniais ateistais“, pirmųjų amžių gnostikai ir negnostikai prirašė kur kas „baisesnių“, kur kas solidesnių, kur kas labiau šokiruojančių šiuolaikinę pamaldžią ausį tekstų nei „Da Vinčio kodas“ – tekstų, kuriuose visi Bibliniai „geriečiai“ ir „blogiečiai“ sukeisti vietomis, tekstų, kuriuose blogio šaltiniu laikomas pats šio pasaulio Kūrėjas, Judas Iskarijotas – mylimiausiu mokiniu, o Kristaus auka – beprasme.
Šventam Kiprijonui (labai doram vyrui) priskirta „Coena Cypriana“, kaip ir daugybė vėlesnių rimtų ir pramoginių vizijų, linksminusių viduramžių vienuolius, vaizdavo pasaulį, apverstą „aukštyn kojomis“: pasaulį kaip puotą, kurion susirinkę Senojo ir Naujojo Testamentų herojai, kankiniai ir šventieji elgiasi brutaliai, vulgariai, šlykščiai, niekšingai, nepadoriai. O dievobaimingų viduramžių valstiečių laikytų „asilo mišių“ ar Reformacijos laikų popiežiaus karikatūrų, pieštų, beje, pačių nuoširdžiausių ir netgi ganėtinai išsilavinusių Eklezijos narių, humoro (metaforų, palyginimų, epitetų, veiksmų) geriau neminėsime.
Šaipymasis iš nevykėlių, veidmainių, melagių, suktų, godžių, kvailokų kulto tarnų aidi beveik du tūkstančius metų, ir dažniausiai būtent krikščionių ar net kulto tarnų lūpose: tai visai nereiškė netikėjimo krikščionybe ar Dievo buvimu. Juoktis iš to, kas krikščioniškame pasaulyje šventa, tame pasaulyje niekada nebuvo tabu.
Nebuvo, tačiau pretenduoja tapti – dar įdomiau, pretenduoja būti išplėstas visai sekuliariai visuomenei. Tradicijos vardan! Tradicijos, kuri niekada nesijautė tokia silpna, kad visiškai neleistų iš savęs juoktis („buldozeriai“ – teistiniai ar ateistiniai – važinėja tik „tvirta“, „kieta“, juoko nedrebinama žeme). Ką gi – tegyvuoja tradicijos! Reklaminis „Popiežiaus miesto“ plakatas, pridengtas juodu kvadratu („Nežiūrėkite!“), tobulai atlieka savo funkciją.