Skirtumas tik tas, kad europiečiai iš Vakarų aiškiai suvokia, kad verslas – ne šventa karvė, o tik didesnio pelno siekis, kuris, neblogiau nei vis didesnės valdžios troškimas, pažeidžia (lietuviškai – korumpuoja) verslininko sielą. Lietuviai korupcijos apimtųjų vis dar linkę ieškoti tarp politikų, tad malonu (kaip paradoksaliai tai beskambėtų), kad daugybė pastarųjų metų skandalų vis akivaizdžiau apnuogina ir antrosios – verslo – pusės vaidmenį.
Faktai rodo, kad Lietuvos saugumas ekonominio šalies saugumo grėsmę išvysdavo tik tada, kai kokių nors įtakingų verslininkų grupės pralošdavo ar galėdavo pralošti didesnį privatizavimo sandorį, tačiau iki šiol politikai neklausė, o kodėl tokia siaura ta šalies saugumo šulų ekonominio saugumo samprata. Galimi keli atsakymai.
Pirmas – Lietuvos saugume dirba ypač buki žmonės, kurie iki šiol nesugebėjo susivokti, koks jų tyrimo objektas, ir kurie ekonominį saugumą supranta tik kaip kažkokio įtartino verslininko (ir kiek jam garbės!) atėjimą į Lietuvą ar į kokį jau kitų uzurpuotą sektorių. Kita vertus, ir politikai tokiu atveju atrodo nežinantys, su kuo tas ekonominis saugumas valgomas, mat, jei suprastų, saugumiečių paklaustų, kodėl jie nesugebėjo laiku įvertinti galimo emigracijos masto (tikra Lietuvos ekonominio saugumo katastrofa), o dabar, pavyzdžiui, neanalizuoja galimo klimato atšilimo pasekmių Lietuvos ūkiui (šiaip jau pasaulyje tai labai rimta problema).
Kita, ir labiau įtikima, priežastis, kodėl saugumas taip siaurai traktuoja savo tyrimų lauką, gali būti ta, kad tame saugume sėdi buvę KGB ir panašių struktūrų atstovai, kurie net neįsivaizduoja, kad saugumas turėtų veikti ką nors kita, nei vien sekti kokiai partijai (dabar dar ir kokioms verslininkų grupėms) nesimpatiškus žmones. Tokia mokykla, nieko nepadarysi. Kaip bebūtų liūdna, čia pakliūva ir tie vadinamieji patriotai, kurie gal ne taip ciniškai, bet taip pat primityviai kiekvieną, kuris mąsto kitaip, apšaukia mažų mažiausia išdaviku ir Rusijos agentu.
Trečia ir labiausiai tikėtina priežastis ta, kad Lietuvos valstybės saugumas tiesiog yra tapęs savotišku tarpininku, kuris reguliuoja santykius tarp korumpuoto verslo ir korumpuotų politikų. Šiame žaidime taisyklės jau nusistovėjo, visi daugmaž žino savo vietą. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus netikėtai atsirado netinkamas veikėjas, su kuriuo galbūt būtų tekę taikytis ir prie jo derintis, užkulisiuose, buvo nutarta, kad tai kainuos per brangiai, taigi tas pats saugumas jį ir pašalino. Kaip kokį nors boską iš kokios alitos privatizavimo.
Lieka du klausimai. Pirma, kas čia dabar darosi, kad reikalaujama paskelbti, ką ten išties veikia saugumas? Antra, ar galima tikėtis, kad padėtis pasikeis.
Bandant atsakyti į pirmą klausimą, verta pagalvoti apie bandymą į jau susiformavusį interesų lauką įsiterpti naujoms, paskutiniu metu praturtėjusioms grupuotėms ir jų interesams atstovaujantiems politikams. Tai įtikinamiausia priežastis. Tokiu atveju nepavykus visko išsiaiškinti, šalies ekonomika ir toliau grims į neaiškumo liūną ir tikrai trauksis iš modernios ekonomikos erdvės.
Antras klausimas gerokai paprastesnis, tad ir atsakymas aiškesnis. Padėtis pasikeis tik tuo atveju, kai daugiau žinosime. Pavyzdžiui, galų gale sutvarkysime bent jau pajamų ir viešųjų interesų deklaravimą bent iki tokio lygio kaip kaimyninėje Latvijoje. Kai mes, piliečiai, daugiau žinosime, galėsime suprasti, ar ponia Rasa Juknevičienė kaunasi su Saugumo departamentu todėl, kad mano, esą jo veikimo priemonės nedoros, ar todėl, kad ją domina kokių amerikiečių pinigai jai gali atitekti, jei ji palaikys jų investicijas.
Tada ir tik tada galėsime manyti, kad tokia ponia Valstiečių partijos veikėja Aldona Staponkienė ne todėl nenori viešumo, kad jos pavardė minima netinkamame kontekste, o todėl, kad ji tikrai nemato problemų.
Tada ir tik tada galėsime numanyti, kodėl (itin keistas atvejis) buvęs disidentas Vytautas Bogušis nesuvokia, kad priemonės nulemia tikslą, ir trokšta, kad ir laisvos (?) Lietuvos saugumas dirbtų tamsiais ir tyliais KGB metodais.
Tada ir tik tada galėsime pasakyti, kad ponas Viktoras Muntianas įžūliai meluoja, esą saugumo problemos niekur viešai netiriamos tik todėl, kad yra neišsilavinęs, o ne todėl, kad turi kokių interesų.
„Ekonomisto komentaras“ – pirmadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).