Štai tokia ar panaši yra Artimųjų Rytų tikrovė. Terorizmas pratina pasaulio visuomenę prie naujų kraupių žudymo formų. Žiniasklaidos pranešimus apie savižudžių susisproginimus Irake, Afganistane, Pakistane ir kitur daugelis jau suvokia kaip įprastą informaciją. Izraelyje nuo 2000 m. rugsėjo iki dabar įvyko keli šimtai teroro aktų. Kova su teroristais mirtininkais visame pasaulyje šiandien yra tapusi viena opiausių problemų.

Savižudiškam aktui atlikti reikia „atlikėjų“, o jų, pasirodo, islamo kraštuose netrūksta. Tokia padėtis veikiausiai kuria daugybę mitų apie jaunus musulmonus, esą vos ne būriais besiveržiančius į savanorišką mirtį. Juo labiau kad „al Qaeda“, nuolat skelbdama apie tūkstančius pasirengusių mirtį, vis pakursto propagandinę ugnį.

Musulmoniškų kraštų jaunimas negyvena informacijos vakuume: tikriausiai seka kino, muzikos naujienas ir nori linksmintis. Pagaliau juk ir islamo pasaulis nevienalytis – vienaip tvarkosi Marokas, visai kitaip su savo visuomene elgiasi dabartinio Irano vadovai.

Pirmoji pusė – straipsnis „Mirtininkų logika“ iš interneto dienraščio „Sem 40“

„Siekiant išsiaiškinti fundamentalistinių nuotaikų stiprėjimą musulmonų visuomenėje, vienu metu ir be jokio išankstinio susitarimo Pentagone ir Maroko švietimo ministerijoje nutarta išstudijuoti islamo šventraščius. Amerikos kariškius domino plintantis teroristų mirtininkų panaudojimas Irake ir Afganistane ir ideologinės šio reiškinio šaknys, o Maroko pareigūnus – priežastys, dėl kurių auga mokyklinio amžiaus jaunuolių skaičius tarp vietos ekstremistų.

Oficiali antiteroristinė Baltųjų rūmų doktrina visą laiką stengėsi politiškai korektiškai atskirti Koraną ir „al Qaedą“. Pavyzdžiui, neseniai paskelbtoje „Nacionalinėje kovos su terorizmu strategijoje“ teigiama, kad ekstremistai iškraipo kai kurias musulmonų sąvokas (tokias kaip „džihadas“) ir paverčia jas kvietimu imtis prievartos ir žudyti, o mirtininkai – tai išprotėję eretikai, iškraipantys šventus islamo teiginius.

Amerikiečių karo analitikai buvo priversti padaryti išvadą, kad jokio iškraipymo, deja, nėra. Remdamiesi Korano nurodymais, mirtininkai elgiasi racionaliai ir logiškai. Ši logika gana panaši į vakarietišką vartojimo logiką. Savo mirties kaina savižudis gauna naują statusą pomirtiniame gyvenime, kuris daug ilgesnis už žemiškąjį.

Išanalizavę daugybės Irake ir Afganistane susisprogdinusių mirtininkų biografijas, analitikai nustatė, kad jie visi stropiai studijavo Koraną. Remiantis žaidimų teorija, savižudybė – tai nepralošiama situacija ne tik mirtininkams, bet ir jų šeimoms. Giminė gauna finansinę kompensaciją ir pelno visuomenės pagarbą kaip žuvusiojo kovoje su netikėliais šeima. Jie patys patenka į rojų, o ilgainiui prie jų prisijungia visa giminė... Ekspertai nurodė keletą Korano surų, kurias vis mini terorą propaguojantys pamokslininkai ir kurias prieš pat savižudybę išrėkia mirtininkai.

Maroko švietimo ministerijai nerimą sukėlė kitos musulmonų šventraščio suros ir pastraipos. Šalies švietimo ministras Parlamente pareiškė, kad nurodė neįtraukti į naujus vadovėlius tam tikrų Korano citatų, nes jos veikiausiai augina fundamentalistiškai nusiteikusių mokinių skaičių. Šios citatos skatina imtis smurto ne tik prieš netikėlius, bet ir prieš tuos, kurie nesilaiko įvairių priesakų, tarkime, dėl vyrų ir moterų santykių, drabužių ir kitų.

Nuo 2004 m. Maroke įdiegta nemažai moderniausių tarp islamo šalių įstatymų, nusakančių moters padėtį visuomenėje, santykius šeimoje. Vis dėlto fundamentalistų – taip pat ir jaunų – gausa šalyje stabdo reformas.

Nevalingai peršasi išvada, kad, kovojant su islamizmu, reikia arba redaguoti, arba apskritai uždrausti Koraną. Be abejo, tai utopinis variantas. Beje, apie jį paradoksaliai kalba būtent vietiniai islamistai, teigiantys, kad jie pirma susidoros su reformų autoriais“.

Antroji pusė – publikacija „Saudo Arabijos jaunimas nuobodžiauja...“ iš Amerikos interneto žinių portalo „News.Yahoo.com“

„Vienas iš žinomiausių Saudo Arabijos interneto dienoraščių rašytojų teigia, kad Saudo Arabijoje, kur žmonės neturi darbo, o asmeninė laisvė labai apribota, jaunimas paprasčiausiai nežino, ką jam veikti.

Achmedas al-Omranas, pasirinkęs interneto slapyvardį Saudi Jeans, teigia, kad Saudo Arabija gali būti pavyzdys valstybės, kurioje dvasininkai dieną naktį seka, kad visuomenė laikytųsi visų Šariato įstatymų nurodymų. Vis dėlto jaunimui šalis nelabai ką gali pasiūlyti.

„Žiūrėdamas užsienio serialus ir filmus, dažnai klausi savęs, kodėl mes negalime gyventi taip pat, kodėl mes kitokie? Taip, mes turime savo tradicijas ir gyvenimo stilių, bet skirtumai nėra dideli, ypač jei lygintume su kaimyninėmis šalimis, tokiomis kaip Bahreinas ir Kuveitas“, – sakė A. al-Omranas agentūros „Reuter“ korespondentui.

Saudo Arabijoje galioja griežta lyčių segregacija, tai reiškia, kad nėra kino teatrų, moterims draudžiama vairuoti automobilį, vieniši vyrai dažnai neįleidžiami į prekybos centrus, o Vakaruose populiarios mažos kavinės atviros tik vyrams.

Kaimyninėse valstybėse tokių griežtų įstatymų nėra. Todėl, pasak A. al-Omrano, norint nueiti į kino teatrą, paprasčiau yra važiuoti į Bahreiną. Norėdami nors laikinai pabėgti nuo daugybės draudimų, daugelis Saudo Arabijos gyventojų laisvadieniais ir vyksta į šią šalį.

Daugelis Saudo Arabijos vyrų ne tik bedarbiai, bet ir nepajėgūs dirbti. Ekonomistai sako, kad Vyriausybei problemiška ne tik kurti darbo vietas, bet ir įkalbėti jaunimą dirbti. Jauni žmonės įpratę, kad darbą jiems surastų valstybė.

Savo interneto dienoraštyje arabų ir anglų kalbomis A. al-Omranas rašo politikos ir socialinio gyvenimo temomis. Saudo Arabijos interneto erdvėje šiuo metu yra apie 500 interneto dienoraščių autorių, kurie pasiskirstę į dvi stovyklas – reformistiškai nusiteikusį jaunimą ir tradicionalistus. Deja, priėjimą prie interneto turi vos 14,5 proc. šalies gyventojų, tad interneto dienoraštininkai negali rimčiau veikti situacijos Saudo Arabijoje.

60 proc. šalies gyventojų jaunesni nei 21 m., jų politinės pažiūros labai skiriasi nuo nedidelės grupės šalį valdančių pagyvenusių žmonių įsitikinimų. Vyriausieji Saudų karališkos šeimos nariai tebegyvena praėjusio amžiaus aštuntojo–devintojo dešimtmečių nuotaikomis.

Griežtų islamo taisyklių šalininkai, kuriuos A. al-Omanas vadina tamsos jėgomis, priešinasi liberalioms permainoms visuomenėje ir savo veiksmus grindžia tuo, kad turi būti ribos permainoms šalyje, kur atsirado islamas ir yra jo šventovių.

Į tai interneto dienoraščio autorius atsako: „Susidaro įspūdis, kad vieną gražią dieną viskas čia paprasčiausiai sprogs. Bet kada tai įvyks, ar mes sugebėsime suvaldyti situaciją?“

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).