Po ginčų, Europos diplomatų įtikinėjimų ir grasinimų Turkija paskelbė esanti pasirengusi Kiprui vienerių metų laikotarpiui atidaryti vieną jūrų ir vieną oro uostą, tačiau pareiškė, jog tikisi, kad per tą laiką bus priimtas sprendimas dėl tris dešimtmečius padalytos salos likimo. Kipras pareiškė, kad Turkijos pasiūlymą atverti savo jūrų ir oro uostus kipriečių laivams bei lėktuvams laiko pasityčiojimu ir juos atmeta.
ES grasina sustabdyti 2005 metų spalį pradėtas Turkijos stojimo derybas, jei šalis neatvėrė savo jūrų ir oro uostų transportui iš Kipro, kurio vyriausybės Ankara nepripažįsta. Turkija atsisako tai padaryti, kol ES nesušvelnins padalytoje saloje gyvenančios Kipro turkų bendruomenės, kurią pripažįsta tik Ankara, tarptautinės izoliacijos. Žodžiu, aklavietė.
Turkijos korta naudojamasi Europos šalių vidaus politinėse kovose. Centro dešiniųjų kandidatas į Prancūzijos prezidentus Nicolas Sarkozy gruodžio viduryje paragino visiškai nutraukti derybas dėl Turkijos narystės ES. Per debatus televizijoje Prancūzijos vidaus reikalų ministras teigė, kad Turkijos pozicija Kipro atžvilgiu nepriimtina. Jis paragino ES bei Turkijos santykiams suteikti "privilegijuotos partnerystės" statusą ir atsisakyti planų priimti Ankarą į bloką.
Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas pritarė Europos Komisijos (EK) pasiūlymui iš dalies stabdyti derybas dėl Turkijos narystės ES. Tą J.Chiracas pareiškė neoficialiai susitikęs su Turkijos premjeru Recepu Tayyipu Erdoganu per Latvijoje NATO viršūnių susitikimą.
O štai ES plėtros komisaras Ollis Rehnas kreipėsi į Prancūzijos ir Vokietijos lyderius, prašydamas nespausti bloko paskelbti naują datą, iki kurios ES kandidatė Turkija turi atverti savo uostus Kipro laivams.
Kalbėdamas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir J. Chiraco susitikimo išvakarėse, plėtros komisaras pažymėjo, kad griežtas galutinės datos nustatymas neduos rezultatų ir kad geriausia Kipro klausimą būtų spręsti visapusišku keliu Jungtinėse Tautose (taigi – kaip to pageidauja Turkija).
A.Merkel Ankaros pažangą derybose dėl narystės ES paragino peržiūrėti po pusantrų metų – tai prilygsta naujos galutinės datos Kipro klausimu paskelbimui. Vienas šaltinis J.Chiraco tarnyboje žiniasklaidai yra sakęs, kad jie Turkijos atžvilgiu laikosi tos pačios linijos kaip vokiečiai.
Graikija, Kipras ir Portugalija reikalauja to paties, o tokios skeptiškai nusiteikusios šalys kaip Austrija ir Nyderlandai savo pozicijos dar nepareiškė.
O štai oficialusis Londonas laikosi kitokios nuomonės. Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Blairas lapkričio pabaigoje pareiškė, kad Europa padarys didelę klaidą, turėsiančią ilgalaikių pasekmių, jei pasiųs Turkijai nepalankų signalą dėl jos prisijungimo prie ES.
Narsiai pasirodė ir Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, gruodį pagaliau sustikęs su Vokietijos ir Prancūzijos lyderiais ir beveik visais klausimais turėjęs atskirą nuomonę. Taip pat ir dėl Turkijos – L.Kaczynskis pareiškė, kad Lenkija pritaria Turkijos integracijai į Europą.
Turkijos premjeras R.T. Erdoganas pranešė, jog popiežius Benediktas XVI atvykęs į Ankarą jam sakė, kad remia Turkijos siekį įstoti į ES. Kalbėdamas savo šalies parlamente, Turkijos premjeras netiesiogiai kreipėsi į įtakingiausių Europos valstybių vadovus, sakydamas, kad derybų su Turkija nutraukimas būtų istorinė klaida.
Šiuo metu ES pirmininkaujanti pragmatiška Suomija tik konstatuoja, kad persilaužimo derybose dėl Kipro problemos nėra. Tiesa, ji tuo pat metu mėgina pagelbėti išlaviruoti Turkijai procedūriniuose ES derybų reglamento labirintuose. Bet Suomija gruodį baigia pirmininkavimą ir jį perima Turkijos atžvilgiu skeptiškai nusiteikusi Vokietija. Tiesa, viena pirmininkaujanti skeptikė – Austrija – jau buvo, ir Turkijai tada nieko baisaus lyg ir nenutiko.
Natūralu, kad visi siekia savų tikslų. Tarkime, Kipro graikai suvienyti salą – labai pageidautina, sau. Lapkritį Romoje lankęsis Kipro prezidentas Tasas Papadopulas pareiškė, jog yra neįmanoma, kad Turkija taptų ES nare, kol nebus išspręstas įsisenėjęs padalintos salos konfliktas.
T.Papadopulas sakė, kad jo sala yra pilnateisė ES narė ir jokia narystės siekianti valstybė neturi teisės laikyti okupantiškų karinių pajėgų kitoje valstybėje narėje. Galima svarstyti visokiausias prielaidas ir priežastis. Pavyzdžiui, kad skiriasi senosios, “žemyninės” Europos ir britų “salyno” požiūriai. Atrodo, jog 2003-aisiais ES papildžiusi „naujoji“ Europa labiau linkusi palaikyti “salas”. Galima kalbėti ir apie skirtingą europiečių pozicionavimąsi Amerikos, kuri gana aiškiai palaiko Turkijos integraciją į Europą, atžvilgiu. Akivaizdžiai skiriasi anglakalbės ir neanglakabės Europos požiūriai, ir vėl tenka konstatuoti – naujosios ES narės labiau linksta prie anglakalbės.
Vienas dalykas, kai Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosas reiškia susirūpinimą dėl dėl musulmoniškos Turkijos pažangos siekiant narystės ES, teigdamas, kad būtinos reformos vyksta labai lėtai.
Bet yra ir paprasta politinė konjunktūra. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Olandijoje, kur pritariančių Turkijos politinės integracijos pradžiai – net ne pačiai integracijai – labai mažai. Kvaila būtų nesinaudoti šiuo argumentu vidaus politikoje, taigi juo naudojamais.
Sunku pasakyti, kiek patys turkai kęs tokią padėtį. 70 milijonų žmonių turinti šalis įstoti į ES siekia nuo 1963 metų.
Viena vertus, tai keblus, civilizacinis, jei norite, sandėris. Juk akivaizdu – musulmoniškai Turkijai įstojus į ES, ši šalis būtų didžiausia Bendrijos narė ploto ir gyventojų atžvilgiu, dramatiškai keistųsi ne tik ekonominė, bet ir demografinė Europos situacija.
Iš kitos pusės, turkai seniausiai dalyvauja Europos reikaluose – pradedant Pirmuoju pasauliniu karu, kurio metu ji buvo vienos iš kovojančių pusių sąjungininkė, ir pralaimėjusi prarado imperiją, baigiant dabartiniais Europos futbolo ar krepšinio taurių turnyrais ir čempionatais.
Sakoma, kad reikalai klostosi tokiu tempu, kokiu ir gali klostytis. Pragmatizmu persisunkusių įtakingiausių ES valstybių politikai priversti nuolat gręžiotis atgal ir gal net gudrauti „prieš savus“, siekdami ir konstruktyvaus rezultato, tarkime, tos pačios Turkijos atžvilgiu, ir galimybės likti politinio gyvenimo paviršiuje