– Pirmiausia visos rizikos yra susijusios su pernelyg didele priklausomybe nuo Rusijos. Tai jau yra naujųjų Europos Sąjungos narių realybė. Ir labai sparčiai tampa realybe kai kuriose senosiose ES narėse. Tai sudaro prielaidas labai rimtiems padariniams, nes Rusija, naudodamasi monopoline padėtimi, kuria sąlygas, kad energetinė priklausomybė ilgainiui taptų politine priklausomybe nuo jos.
Kitaip tariant, senosios ir naujosios ES šalys rizikuoja per priklausomybę nuo energetinių išteklių būti priklausomos nuo Rusijos politiškai.
Tai vyksta per tarpininkus. Rusija, monopolizuodama rinką ir pasirinkdama tarpininkavimui savo mėgstamas ir globojamas kompanijas, o tai neatitinka konkrečių šalių nacionalinių interesų, bet atitinka Rusijos valstybės kontroliuojamų įmonių interesus, skleidžia savo politinę įtaką tam tikroms politinėms ir ekonominėms grupėms.
– Ar tai reikštų, kad ir „Gazprom” dujas parduodanti Lietuvos įmonėms „Dujotekana”, gausiai finansuodama politines partijas, šitaip gali įgyvendinti Rusijos politines idėjas?
– Nežinau tiksliai, kaip elgiasi „Dujotekana”, bet, kiek domėjausi anksčiau, „Lukoil Baltija” finansavo politines partijas. Manau, kad tai atskleidžia, jog ji pasirenka žmones, kurie tiesiog dirba Rusijos interesams.
– Turbūt sutiksite, kad naujosios demokratijos menkiau atsparios išorės spaudimui, nes trūksta patirties, tradicijų, tam tikrų struktūrų. Tačiau Rusijos spaudimui neatsispiria ir senosios demokratijos. Kaip Rusija veikia ten?
– Per pastaruosius metus viskas labai smarkiai pasikeitė. Iš tiesų tik per metus daugelyje Vakarų Europos šalių atsitiko tai, kas anksčiau būtų visiškai nepriimtina ir nesuprantama. Viena iš labiausiai gerbiamų Vokietijos ir Austrijos finansinių institucijų pasiūlė globą labai įtartinai bendrovei „RosUkrEnerg”.
Buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo tarnybos „Stazi” karininkas ir geras Rusijos prezidento Vladimiro Putinas pažįstamas Matias Warnigas tapo dujotiekio Baltijos jūros dugnu projekto vadovu.
Artimas buvusio Italijos premjero Silvio Berlusconio draugas ir verslo partneris kartu su „Gazprom” įsteigė bendrą įmonę. Šiokie dalykai anksčiau tiesiog nebuvo įmanomi.
– Kaip manote, kas nutiko?
– Rusijos energetiniai pinigai atėjo pirkti politinės įtakos į senąją Europą.
- Vadinasi, galima sakyti, kad politinę įtaką senojoje demokratinėje Europoje tiesiog galima nupirkti?
– Šie faktai, deja, leidžia tai patvirtinti.
Nors vis dėlto man kyla klausimas, ar šie žmonės tikrai yra tinkamai parinkti būti Rusijos įtakos agentais. Aš nesu tikras, kad jie efektyvūs. Nes, pavyzdžiui, Gerhardas Schroederis Vokietijos spaudoje dėl šio sprendimo buvo labai smarkiai kritikuotas.
Vokietijos žiniasklaidoje Schroederio įvaizdis yra labai prastas ir jis greičiausiai nelabai padės bendrovei „Gazprom”.
Tik šis ir kiti mano paminėti atvejai yra matomi ir visiems žinomi. Bet užkulisiuose vyksta daug visokių procesų, kurių mes tiesiog nematome.
Štai, pavyzdžiui, trys didžiausi Vokietijos bankai padėjo Rusijos valdžiai sužlugdyti „Jukos” bendrovę. Įsivaizduokite, senas tradicijas puoselėjantys Vokietijos bankai konsultavo Kremlių, KGB pareigūnus, kaip sužlugdyti „Jukos”.
– Į šį klausimą tikrai neturiu atsakymo. Ir niekas turbūt neturi, nes viskas įvyko labai greitai. Tai visiškai nauja situacija, daugelį tiesiog neįtikėtinai nustebinusi. Mane taip pat.
– Ar JAV dar vaidina kokį nors vaidmenį šiame Rusijos ir Europos žaidime?
– JAV administracija keletą ateinančių metų bus neįgali priimti rimtų sprendimų, nes vyks prezidento rinkimai ir bus formuojama nauja administracija. Kol gyvenimas įeis į normalias vėžes, jau bus 2009 metų vidurys. Tad daugiau nei porą metų stiprios JAV lyderystės tikėtis neverta.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie svarbiausias ES šalis – traukiasi Chirakas Prancūzijoje ir Tony Blairas Didžiojoje Britanijoje.
Bet ne tai bėda. Bėda ta, kad ši Vakarų Europos generacija neturi strateginės vizijos. Ir aš vertinčiau tai kaip vieną iš tų istorinių situacijų, kai šalys, esančios Europos rytinėje dalyje, geriau supranta, kas yra reikalinga Vakarų Europai, kokios jos vertybės ir kokia turi būti Europos strateginės vizija, nei patys Vakarai.
Gal tai yra paradoksalu, bet dabar geriausiai ir aiškiausiai Vakarų interesus ir tai, kokios turi būti jos vertybės, supranta Gruzija ir žmonių grupė, susivienijusi apie prezidentą Michailą Saakašvilį. Aš ją grupę žinau. Ji iš tikrųjų viską supranta labai aiškiai.
– Kokios tai vertybės?
– Demokratinės institucijos turi būti atviros visuomenei ir neabejingos visuomenės vertinimui. Griežtas požiūris į aukštuose sluoksniuose vyraujančią korupciją. Nuolatinis bendradarbiavimas tarp rinkėjų ir politikų, bet ne taip, kaip JAV, o dėl labai aiškiai apibrėžtų ir įsisąmonintų tikslų. Šie tikslai Gruzijoje – tai narystė ES ir NATO.
M. Saakašvilis šituos tikslus labai aiškiai artikuliuoja savo visuomenei ir Vakarų lyderiams. Baltijos šalys taip pat yra labai geras pavyzdys. Tomas Ilvesas, naujasis Estijos prezidentas, yra ypač vertingas lyderis, labai aiškiai suprantantis strateginius Europos tikslus. Ir nepaisant to, kad Estija yra viena mažesniųjų ES narių, šis politikas yra ES ateities lyderis.
Jei manęs paklaustumėte, kas yra ryškiausi Europos lyderiai šiuo metu, aš neabejodamas pasakyčiau – T.Ilvesas ir M.Saakašvilis.
– Lyderius įvardijote, bet ką turėtų padaryti jie ir visa ES, kad atsispirtų Rusijos energetiniam, o kartu, kaip Jūs sakėte, politiniam spaudimui?
– Europos Sąjunga turi neleisti Rusijai į ES žiūrėti ne kaip į vieną vienetą, o į skirtingų valstybių skirtingų interesų susibėgimą, kurių vyriausybės lyg privačios kompanijos viena su kita konkuruoja dėl Rusijos malonės. Kad Rusijai nebūtų leista skaldyti Europos, turi būti sukurta bendra ES energetikos politika, ypač dėl Rusijos energetinių išteklių.
Tai būtina. Nes net jei ES skelbia turinti bendrą užsienio politiką, šito dalyko ji neįgyvendina. Bendros energetinės politikos ES net neskelbia turinti.
Jei nebus strategijos, kurioje bus užsibrėžtas tikslas turėti saugų ir patikimą energijos išteklių tiekimą, Rusija, kuri veikia labai sparčiai, iškandžios ES po kąsnelį, ją visiškai suskaldydama.
Dujos ir nafta yra strateginės prekės ir šie ištekliai negali būti palikti laisvosios rinkos žaidėjams. Ir tai yra dėl vienos esminės priežasties – naftos ir dujų tiekėjai nėra rinkos veikėjai. Rusija nėra rinkos ekonomika. OPEC taip pat nėra laisvosios rinkos veikėjas, juk tai – kartelis. Rusijos tiekėjai yra valstybės veikėjai, valstybės kontroliuojamos įmonės. Ir mes negalime leisti jiems vyrauti, po kąsnelį atsikąsti mūsų bendrosios rinkos tikint, kad tai lemia rinka.
Taigi apsirūpinimas energijos ištekliais turi tapti politikos dalimi.
– Kaip manote, ar įmanoma ES sutarti dėl bendros energetinės politikos tokioje ES, kokia ji šiuo metu yra?
– Šitoks susitarimas yra tiesiog būtinas ir neišvengiamas. Deja, tai supranta tik labai nedaug žmonių.
Iniciatyvos turi imtis naujosios narės, jos turi formuoti palaikančiąją grupę ir siūlyti naują darbotvarkę. Lenkija, Baltijos šalys, mano gimtoji šalis Rumunija, esu tikras, kad Švedija taip pat įsitrauktų, galbūt netgi Danija. Ši grupė turi formuluoti aiškius uždavinius, kurių vienas – tiesioginis dujotiekis nuo Kaspijos jūros rytinio kranto.
– Pastaruoju metu ne kartą pabrėžėte, kad viena iš alternatyvų Rusijos monopoliui galėtų būti Iranas. Tačiau nėra. Kodėl?
– Turkmėnija ir Iranas greičiausiai dalijasi antra/ trečia vieta pasaulyje pagal turimus dujų išteklių rezervus. Bet mes neturime prie šių išteklių priėjimo. Kadangi Rusija monopolizavo Turkmėnijos dujas, o Irano ištekliai yra giliai po žeme, nes nei JAV, nei Vakarų Europa nesugeba užmegzti su Iranu normalių politinių santykių.
Iš tiesų šie ištekliai ilgai nebus užrakinti. Jie tiesiog bus užrakinti mums. Jei jie bus nukreipti į Rytų Aziją, „Gazprom” turės laisvas rankas Europoje. Gali būti ir taip, kad „Gazprom”, t.y. Rusija, ir Iranas gali suformuoti dujų kartelį, koks jau yra tarp naftos tiekėjų.
Bet dabar Irano dujos neperkamos, nes Iranas yra negatyvi šalis, puoselėjanti blogas idėjas. Taip, Iranas iš tikrųjų yra tokia šalis. Turkmėnijos dujos mums nepasiekiamos, nes Turkmenbaši yra išprotėjęs. Nepasiekiamos ir uzbekų dujos, nes Karimovas yra diktatorius.
Išties niekas neragina keisti politines nuostatas dėl Karimovo ar Turkmenbaši režimų.
Bet kartu keista, kad niekas nekelia klausimo – ar galima pirkti naftą iš Saudo Arabijos, kur yra tiek daug religinio fanatizmo, tiek daug islamo ekstremizmo ir jokių demokratijos užuomazgų. Niekas nesiūlo boikotuoti Rusijos naftos ir dujų vien todėl, kad Kremliuje sėdi V.Putinas ir visa plejada buvusių KGB karininkų.
Tiesa, juk niekas nesiūlo boikotuoti Irano naftos.
Tik dėl keistų idėjų mes neturime Irano dujų. Ir tai yra didelė problema.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje nuo penktadienio skaitykite:
Lietuvos gelbėjimo planas - ar konstitucinė monarchija pagerintų Lietuvos visuomenės sveikatą?
Kokių veiksmų ėmėsi Igoris Achremovas, kad būtų išleistas į laisvę?
Šveicarijos paramą Lietuvai "suės" administravimo mokesčiai