Pigią produkciją gaminanti Kinija jau dabar vadinama pasaulio fabriku. Jos ūkis šiuo metu šeštas pagal dydį pasaulyje. 2004 m. šalies bendrasis vidaus produktas padidėjo 9,5 proc. Tokia audringa raida ir gąsdina, nes pagal karines išlaidas Kinija pakilo į antrą vietą pasaulyje.
Prie pusantro milijardo piliečių skaičiaus artėjanti valstybė konkuruoja ne vien gaminiais: ieškodami uždarbio ir verslo galimybių jos gyventojai plūsta į kitas šalis. Pirmiausia, be abejo, kaimynines, ir šia prasme Rusija atrodo patekusi į keistoką situaciją. Už Uralo plytinčiose jos Sibiro platybėse gyventojų tankumas – maždaug vienas žmogus kvadratiniame kilometre. Nepaisant politikų kalbų apie strateginę partnerystę, padėtis už sienos vargu ar turėtų rusus raminti. Pavyzdžiui, Primorės Chabarovsko krašte, kuriame 1991 m. gyveno 8 mln. žmonių, šiuo metu yra 6,7 mln., o už sienos esančiose Kinijos šiaurės rytų provincijose jų yra 105 mln.
Pirmoji pusė – straipsnis „Kinai vėl okupuoja Rusiją“ iš dienraščio „Japan Times“
„2006 m. Kinijoje paskelbti Rusijos metais, o 2007 m. taps Kinijos metais Rusijoje, jei draugiški abiejų šalių lyderių santykiai iki to laiko tokie dar išliks. Abi tautos viena kitai nėra tokios draugiškos kaip jų lyderiai.
Vis dėlto Rusija yra didelė ir kone vienintelė karo technikos ir technologijų tiekėja Kinijai. Kada nors jai gali tekti dėl to gailėtis, nes, kad ir kaip demonstruotų abipusį draugiškumą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos lyderis Hu Jintao, rusai ir kinai apskritai nepasitiki vieni kitais.
Pasienyje su šiaurrytinėmis Kinijos provincijomis gyvenantys rusai sunerimę ir išgąsdinti. Abiejų šalių lyderių 2001 m. pasirašytas susitarimas dėl draugiškų santykių ir bendradarbiavimo, taip pat šiais metais oficialiai baigtas daug amžių trukęs ginčas dėl sienos nesulaukė nei pasienyje su Rusija gyvenančių kinų, nei kitapus sienos gyvenančių rusų pritarimo.
Kinus mokykloje moko, kad kitapus sienos 4300 km besidriekiančios rusų teritorijos (vadinamoji Išorinė Mandžūrija) iš tiesų turi priklausyti kinams. Esą rusai jas pavogė iš Kinijos Rusijos caro silpnai Kinijai primestais 1852 m. ir 1860 m. susitarimais, kai prasidėjo vadinamasis Pažeminimo amžius.
Ne tik mokykliniai vadovėliai, bet ir visi šalies lyderiai, įskaitant ir patį Hu Jintao, tvirtina, kad šios žemės anksčiau ar vėliau bus grąžintos Kinijai, kaip buvo grąžinti Honkongas ar Makao.
Pietinėse Tolimųjų Rytų srityse gyvenantys rusai irgi nepatenkinti 2001 m. ir 2006 m. pasirašytomis sutartimis. Jie mano, kad šiomis sutartimis kinams atiduota per daug. Rusai tvirtina, kad kinai gyvenantys vien praeitimi: esą 19 a rusų kolonizuotos teritorijos tuo metu kinų nedomino, jos tik techniškai tapo pavaldžios Kinijai, kai jėzuitų padedamas Mandžūrijos imperatorius 1648 m. primetė silpnam rusų carui nelygiavertę sutartį.
Primorės krašte ilgą laiką iki 1930 m. kinų ir rusų bendruomenės sugyveno draugiškai. Ten kinai sudarė 30–40 proc. visų gyventojų. Taikus sugyvenimas baigėsi, nes Stalino Rusija pasirodė esanti priešiška kinams. Šiandien niekas negali pasakyti, kiek Primorėje gyvena kinų. Manoma, ne mažiau kaip 5 proc.
Lankantis Primorėje, teko iš jos vykti į Kiniją ir sugrįžti atgal. Tūkstančiai rusų, vykdami į Kinijos pasienio miestus apsipirkti, tą daro kasdien. Be problemų autobusu nuvykau į Kiniją. Rusijos pusėje tikrinant dokumentus, rusams autobuse pasilikti leido, o kinus be ceremonijų išprašė lauk.
Grįžtant teko ilgai laukti neutralioje zonoje. Greta mūsų sėdėjo rusas, netoliese stovėjo vazonas su gėle. Kinų pasienietis mediniu šaukšteliu samstė žemę vazone. Staiga jis pasėmė žemės, prinešė prie ruso burnos ir paklausė: „Nenori purvo?“
Rusai skuba išvykti iš Primorės į kitas Rusijos Tolimųjų Rytų sritis; į Primorę gerokai gausiau, nei oficialiai pripažįstama, vyksta kinai. Tokia padėtis vargu ar gali būti ilgalaikės taikos ir laimės pagrindas“.
Antroji pusė – publikacija „Kai drakonai šoka su meškinais“ iš savaitraščio „The Economist“
„Sibiro Irkutsko instituto sociologė Irina Abdulova prieš porą metų pastebėjo vieną permainą: iki 2004 m. vietinių rasistų užrašai ant sienų buvo nukreipti daugiausia prieš kaukaziečius, o tais metais jie atrado naują taikinį – kinus.
Suprantama, kodėl ieškantiems baubų fanatikams Kinijos pasirinkimas atrodo perspektyvus. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Sibiro ir Rusijos Tolimųjų Rytų gyventojų skaičius mažėja greičiau nei vidutiniškai šalyje. Rusų miestuose daugėjant kinų prekeivių ir darbininkų, vis garsiau skamba baimės pilni žodžiai apie vadinamąjį geltonąjį pavojų. Kalbama, kad kinai būriais keliasi per Amūrą, kad išsivežtų iš Rusijos žaliavas ir rusų moteris.
Tuo pat metu nemažai Sibiro gyventojų apsirengę pigiais kiniškais drabužiais ir maitinasi produktais, kuriuos pristato kinų prekeiviai. Taigi net rasistinius šūkius murmantys Sibiro liumpenproletariato atstovai laimi iš kaimynystės su kinų drakonu.
Platesniame kontekste buvusios supervalstybės ir besiveržiančios tapti supervalstybe tarpusavio santykiai irgi įtempti. Buvusi Sovietų Sąjunga ir Kinija turėjo savą Šaltąjį karą, kuris ištirpo tik po Michailo Gorbačiovo vizito į Pekiną 1989 m.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto bendradarbio Aleksandro Lukino teigimu, šiandien abiejų valstybių santykiai glaudūs kaip niekada. Pats akivaizdžiausias to įrodymas – pernai vykę bendri kariniai mokymai, kuriuose dalyvavo 10 tūkst. kariškių.
Rusija ir Kinija suartėjo, kai abi įgijo bendrą tikslą – kovą su pavojinga JAV hegemonija. Abiem šalims nerimą kelia po 2001 m. padidėjęs karinio Amerikos potencialo augimas Vidurio Azijoje. Be to, joms nepatinka užsienio kritika dėl žmogaus teisių padėties ir situacijos Čečėnijoje ir Taivane.
Pekino Renmino universiteto bendradarbis Shi Yinhongas tvirtina, kad Kinijai ryšiai su Amerika svarbesni nei su Rusija. Juo labiau, kad kartais vieni trukdo kitiems: rusai dalyvauja šešiašalėse derybose dėl Šiaurės Korėjos, nors kinai norėtų turėti diplomatijos monopoliją šiame regione.
Geografija ir ekonomika daro Kiniją ir Rusiją natūraliomis partnerėmis, o žemės, gyventojų ir išteklių pasiskirstymas verčia jas priešininkėmis. Abipusė prekyba tarp šalių audringai vystosi: pernai jos apyvarta sudarė maždaug 30 mlrd. dolerių. Vis dėlto, palyginti su Kinijos ir Amerikos prekyba, tai labai mažai. Rusus skaudina, kad kinai iš jų perka mažai mašinų ir kitų pramoninių prekių. Kinai dėkingi rusams už įvairią ginkluotę, bet reiškia nepasitenkinimą, kad šie slepia naujausius pavyzdžius, kai tuo pat metu juos tiekia Indijai.
Abiejų šalių prisirišimas prie daugiapolio pasaulio tik laikinas. Kai Kinija taps savarankiška galybe, Rusijai, siekiančiai atsverti Kinijos dominavimą, teks ieškoti kitų partnerių.
Rusijos ir Kinijos santykių pablogėjimą pirmiausia pajustų Sibiras ir Tolimieji Rytai. Įdomu tai, kad Irkutske ir kitose vietose gyvenantys rusai tvirtina, esą didžiausios kinų bendruomenės gyvena kažkur kitur, bet, kur konkrečiai, niekas pasakyti negali. Niekas apskritai negali pasakyti, kiek kinų gyvena Rusijoje.
Rusų politikai jau pradėjo eksploatuoti baimę dėl vadinamojo geltonojo pavojaus. Vis dėlto kažin, ar verta tą labai rimtai vertinti. Geri rusų ir kinų santykiai kai kam gali kelti nuostabą, bet būtų daug pavojingiau, jei abi šalys pradėtų rimtai pyktis“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).