Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalies radijas ir televizija buvo sovietinių okupantų rankose ir kryptingai stengėsi apdoroti ir valdyti mūsų protus, siekdami mus paversti paklusniais okupantų santvarkos ir ideologijos veiksmo dalyviais. Atgavus nepriklausomybę atsirado viltis, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) pagaliau taps valstybės institucija, tenkinančia svarbias pažintines, informacines, kultūrines ir kitas visuomenės reikmes. LRT vadovai keitėsi, o reformos strigo, susikaupė milijoninės skolos ir galiausiai 2001 metais buvo pasirinkta kryptis visuomeninį transliuotoją pakreipti komerciniu keliu. Šiemet jau “švenčiame” šio pasirinkimo penkmetį.
Prieš keletą dienų Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti komercinių radijo ir televizijos transliuotojų beveik prieš keturis metus inicijuotą ir seimo narių prašymu iškeltą bylą dėl LRT įstatymo nuostatų, pagal kurias LRT finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, o radijo dažniai LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, konstitucingumo. Suprantama, kad komerciniai transliuotojai šiuo pareiškimu siekia teisingumo, kad nebūtų iškreiptos sąžiningos konkurencijos sąlygos. Tačiau ši byla yra susijusi ir su visuomenės interesu – LRT asmenyje turėti ne komercinį, o tikrą visuomeninį transliuotoją.
Ėmusi vykdyti komercinės reklamos transliavimo veiklą LRT ėmė panašėti į komercinius transliuotojus ir pradėjo prastai vykdyti savo, kaip visuomeninio transliuotojo misiją – transliuojant kultūrines, šviečiamąsias, pažintines, meno laidas, kadangi konkuruodama dėl reklamos užsakymų buvo priversta keisti savo laidų pobūdį ir struktūrą. Geriausiu laiku imta transliuoti daugiau abejotinos kokybės pramoginių laidų, populiariosios muzikos koncertų, pokalbių šou, menkaverčių serialų ir filmų, kadangi būtent tokios laidos ir sulaukia daugiausia reklamos. Dėl to jau ne kartą savo nerimą yra pareiškę kai kurie LRT Tarybos nariai, o perspėjimus dėl masinės kultūros tendencijų įsigalėjimo LRT Lietuvos valdžiai atvirais laiškais ne vieną kartą išreiškė ir šalies intelektualai.
LRT vadovybė nė nebando aiškintis kokių laidų reikia Lietuvos žmonėms. Ką ten aiškintis, užsikemša ausis ir užmerkia akis, kai kokie nors visuomenės atstovai ar net įtakingos visuomeninės organizacijos bando pateikti savo pageidavimus, siūlymus ar reikalavimus. Siekdama komercinių interesų žiūrimiausiu laiku LTV rodo menkavertes laidas, vėliau patenkančias į populiariausių laidų reitingų aukštumas, nes tokių laidų “išlavintas” žiūrovas vėliau nieko kito ir nenori matyti, tik tai prie ko buvo pripratintas. Štai taip vykdomas intelektualinis žiūrovo “lavinimas”. Visiškai teisi K.Karnickaitė rašinyje “Giliai paviršutiniška žiniasklaida. Manipuliavimo menas (I-II)” teigdama, kad “daugiau ne žiniasklaida yra tokia, kokia visuomenė, o visuomenė kuo toliau tuo labiau tampa tokia, kokia kuriama žiniasklaida” ir primindama cinišką televizijos pradininko D. Sarnoffo teiginį, kad televizija bus komercinė arba jos išvis nebus.
LRT laidų komerciškėjimo tendenciją pastebi ne vien specialistai, jos akivaizdžiai bado akis ir eiliniam žiūrovui. Štai keletas komentarų paimtų iš interneto: “Niekaip negaliu sutikti, kad kultūros laidos geros, kad jų esą pakanka. Ką tikrai žiūrėtum - nežiūri, nes nukišta į naktį, pvz. “Be pykčio”. Juk rytą teks 6 val. keltis ir sunkiai dirbti, tad atsidūsti ir nežiūri, o televizijų gudruoliai skaičiuoja; aha, bloga, nežiūrima laida.... O kai ateina savaitgalis, televizorių galima išmesti; siaubas, po jo kitas siaubas, po jo kovinis, po to vėl siaubas. Ar Kalėdos, ar Velykos, TV tas pats; krušasi ir mušasi. Tikrai nesveiki yra tie, kas sugalvoja, kad tik tiek tereikia žiūrovams. Apgailėtinas paauglių, amžinų, marijoniškų, paauglių mentalitetas. O jei esi ne paauglys, televizija tau skiria špygą...”
Arba dar: “Netelpa į galvą, kad nacionalinis transliuotojas galėtų reklamuoti alkoholį, degtinę. Ištisai, per kiekvieną reklaminę pertrauką. Amoralu, kad nacionalinius interesus turintis ginti TV kanalas, atvirkščiai – smukdo visuomenę propaguodamas alkoholį! LRT Taryba - bedančių, /…/, trumparegių kompanija, susirenkanti oro gadinti...”
Net aukščiausias LRT valdymo organas – Taryba išties nepajėgi priešintis LRT komerciškėjimui, kadangi ji tiesiogiai yra susijusi su LRT ūkiniais-komerciniais interesais, mat finansuojama iš LRT lėšų. Taigi, aukščiausiasis visuomeninio transliuotojo valdymo organas faktiškai yra priklausomas nuo LRT administracijos. Dėl šios priežasties susidaro sąlygos, kuriomis vienas pagrindinių LRT principų – teikti pirmenybę nacionalinei kultūrai LRT programose – paaukojamas LRT komercinių interesų labui.
LRT atsidūrusiai komercinių interesų spąstuose iškyla grėsmė, kad visuomenė nebeteks vienintelio savo visuomeninio nekomercinės kultūros skleidėjo. Iš kitos pusės susidaro sąlygos piktnaudžiauti Valstybės lėšomis, skiriamomis visuomeninio transliuotojo misijos vykdymui, ir nukreipti jas į komercinę veiklą. Europos sąjungos sutartyje ir jos prieduose nustatyta, kad valstybė finansuoja visuomeninį transliuotoją būtent už visuomeninio transliuotojo misijos atlikimą – kultūrinių, šviečiamųjų, pažintinių ir pan. laidų transliavimą.
Visuomeninis transliuotojas, atsižvelgiant į šias nuostatas, turi transliuoti tiek ir tokias televizijos ir radijo programas, kurių transliacijai valstybė skiria finansavimą. Tuo tarpu dabartiniuose įstatymuose nėra išskirta, kas LRT transliuojamose programose yra visuomeninė paslauga, o kas ne. Tuo būdu LRT gali neribotai plėtoti savo komercinę veiklą, panaudodama tam mokesčių mokėtojų lėšas ir vis labiau eidama ne visuomeninio transliuotojo priedermių keliu, o tapdama verslo grupuočių konkurencijos arena, propaguojančia vartotojiškos visuomenės mentalitetą ir gyvenimo būdą.
Atėjo laikas imtis radikalių priemonių LRT komerciškėjimo procesui sustabdyti. To siekiant, nedelsiant būtina: 1) uždrausti LRT bet kokią komercinę reklamą, 2) parengti LRT plėtros planą artimiausiems 2-3 metams ir įstatymu apibrėžti visuomeninio transliuotojo finansavimą, 3) pakeisti LRT Tarybos formavimo ir finansavimo principus, siekiant, kad Taryba taptų plačiai atstovaujamu visuomeniniu LRT valdymo organu, finansiškai nepriklausomu nuo LRT administracijos.
Panašių permainų pavyzdžiu mums gali būti Estija, kuri pagal rinkos vystymosi tempus, programų kokybę, visuomeninių ir komercinių transliuotojų skaičių ir reklamos rinką yra artima Lietuvai. Estijoje nuo 2002 m. vidurio jau uždrausta reklama per visuomeninę Estijos televiziją, tačiau tuo pačiu metu padidintas ilgalaikis programinis finansavimas iš biudžeto, kuris dabar yra netgi didesnis, nei ankstesnis biudžetinis finansavimas kartu su komercinėmis pajamomis. Po šių permainų Estijos TV tapo tikra visuomenine televizija, keliančia sau tokius strateginius tikslus, kaip antai:
- vykdyti konstitucinę pareigą ir būti atsakingiems už estų tautos, kalbos ir kultūros išsaugojimą per amžius;
- būti tautinio identiteto nešėju ir kūrėju, tautinės kultūros plėtotoju, tautos atminties ir tradicijų sergėtoju it t.t. (Iš Bendro Estijos televizijos ir Estijos radijo 2006-2008 metų plėtros plano).
Šios permainos ne tik nesumažino Estijos TV bendro žiūrimumo, bet gerokai pakėlė jos autoritetą visuomenės akyse. Sociologinės apklausos rodo, kad dabar estai savo TV laiko pačia patikimiausia viešąja institucija. Atsakomybė už viešųjų lėšų panaudojimą ten yra labai konkreti ir išmatuojama. Viešųjų lėšų panaudojimo veiksmingumo rodikliai šiais laikais yra tiksliai apibrėžiami ir galioja net ir pačiam smulkiausiam projektėliui taip pat ir Lietuvoje. Tik iki šiol tai netaikoma LRT.
Kas trukdo mums pasimokyti iš brolių estų? Nebent tik labai smarkiai užsivožę komercijos spąstai iš kurių kai kam tiesiog neapsimoka išsivaduoti.