Kalbant apie moralinę Lietuvos krizę, dažnai nebeapsiribojama konstatavimu - „šakės“, o pradedama ieškoti būdų, kaip iš jos išbristi. Skeptikai sako, kad moralinė krizė yra natūralus reiškinys – tarsi jūros banga. Sąjūdžio, Atgimimo laikais, sausio 13-osios naktį toji banga buvo pasiekusi aukščiausią pozityvų tašką, paskui ėmė kristi. Ir, anot skeptikų, beprasmiška yra bandyti krentančią bangą sustabdyti. Telieka žinoti, kad po stipraus (tikėtina – neužmušančio) smūgio į dugną, ji vėl ims kilti.
Optimistai mano, kad jūra ir Lietuvos moralė yra skirtingi reiškiniai – jūros negalima kontroliuoti, įtakoti, o štai žmonių sąmoningumą, moralumą galimą ugdyti. Tai pasiekiama Lietuvos piliečius visokeriopai šviečiant – per spaudą, TV, kultūrą, masinius renginius.
Teko girdėti mintį, kad žurnalistai būna dviejų rūšių – sodininkai ir giltinės. Pirmieji atstovauja gyvybės kultūrai ir progresui, antrieji – mirties kultūrai ir regresui. Sodininkas eina laistydamas ir ravėdamas, jo tikslas - klestintis, derlingas sodas. Giltinė eina su dalgeliu ir šienauja viską iš eilės, nes toks jos darbas. Ji nesugeba mylėti – tai ne jos funkcija. Gal giltinė – neatmylėtas sutvėrimas, kuris, pats negavęs meilės, nesugeba jos ir atiduoti, nes nežino, kas tai yra. Tad eina įsiutusi bei nelaiminga ir keršija visiems iš eilės, mojuodama dalgele.
Kokia žiniasklaida dominuoja Lietuvoje? Kokie yra pagrindiniai dienraščiai – sodininkų ar giltinių leidžiami? Ir kaip (kai kurių) nekrofiliškų dienraščių vadovai jausis paskutinę savo gyvenimo akimirką, kai teks palikti šią ašarų pakalnę ir permastyti – ką gero padarei ir ką palieki? Kokią Lietuvą palieki – užterštą ar apvalytą, sutvarkytą? Kaip paskui reiks jaustis, sėdint ant debesėlio, ir uostant į dangų kylantį pūvančių savo darbo vaisių kvapelį?
Kažkada teko su gerbiamu „Gimtojo krašto“ redaktorium Algimantu Čekuoliu diskutuoti – kuo skiriasi bulvarinė žiniasklaida nuo nebulvarinės. Žurnalisto nuomone, tikroji žurnalistika remiasi keliais paprastais principais. Pirmasis jų - leisk pasisakyti ir puolamajai pusei, nesvarbu, ar tu ją mėgsti, ar ne. Ir apskritai, kiekvienu klausimu pasistenk pateikti kelias nuomones, versijas, galimybes, kad skaitytojas atsirinktų, mokytųsi mąstyti, analizuoti. Antrasis principas – laikraščio savininko verslo interesai laikraštyje turi būti ignoruojami. Jei jis nusižengia įstatymams, jo laikrašty apie tai irgi turi būti informuojama.
Vėliau ta temą pratęsėm su vienu profesorium iš Anglijos, jis pastebėjo, kad Didžiojoje Britanijoje egzistuoja nerašyta žurnalistinė taisyklė – nerašyk apie problemą, jei nėra sugalvotas jos sprendimo būdas. Arba jei pats negali pasiūlyti kokio nors sprendimo... Paskui profesorius pasidalino dar keliais pavyzdžiais apie tenykštę spaudą. Pvz, kai buvo pastebėta, kad ženkliai išaugo skyrybų skaičius, buvo susitarta, kad pirmuosiuos spaudos puslapiuose būtų sveika spausdinti fotografijas sportininkų, muzikos žvaigždžių, politikų tik su šeimomis – su vaikais, vyrais, žmonomis. (ne su meilužėmis). Skyrybų statistika išsyk ėmė gerėti – tad tie dalykai gana paprastai ir efektyviai reguliuojami, jei egzistuoja atsakingų, įtakingų visuomenės narių susitarimas.
Prieš keletą metų socialdemokratas Česlovas Juršėnas, kalbėdamas vienoje TV debatų laidoje, ėmė teisinti laikraščius, spausdinančius numirėlius pirmuosiuose puslapiuose, teigdamas, kad spauda - tai prekė, tai laisva rinka... Ir jis, kaip buvęs žurnalistas, turįs palaikyti savo plunksnos brolius. Pardavinėjant saldainį, ne tiek svarbu jo skonis, maistingumas, vitaminai, kiek popierėlis. (Pratęsiant mintį - prostitutė ar nusikaltėlis pirmame didžiausio dienraščio puslapyje, avarijoje žuvęs profesorius ar mirštantis krepšininkas – tėra geras saldainio popierėlis).
Tada pasirodė, kad tol, kol tokie žmonės bus valdžioj, tiek žurnalistika, tiek dvasinė Lietuvos situacija nesikeis. Deja, tą patį kartais galima pasakyti ir apie gerbiamą Prezidentą, mandagiai pataikaujantį Lietuvos dvasinį klimatą teršiančiai bulvarinei žiniasklaidai. Tačiau jį galima ir suprasti, nes pagrindinė jo stiprybė – reitingai.
P.S. Pamąstymams:
„Lietuvos žinių“ inicijuotos „Baltosios anketos“ klausimas: „Ar jus tenkina tai, kaip Lietuva save suvokia ir pateikia žiniasklaidoje?“ Jaunimo teatro aktorius Gediminas Storpirštis
Retas paukštis savo lizdą teršia. Todėl šiandien apie suvokimą kalbėti labai sunku, remiantis žiniasklaida ir televizija. Iš svarbiausių informacijos priemonių mūsų šalyje dingo atsakomybė už tai, ką jie formuoja ir skatina, už ilgalaikį laidų ir straipsnių poveikį. Nežinia kodėl iškiliausius savo tautos žmones, jų darbus prisimename tik per valstybines šventes arba tada, kai jų netenkame. Norėčiau palinkėti drąsos kuriant laidas ar rašant straipsnius, kuriuose būtų kviečiama pasisakyti apie savo šalį, kokią ją norėtume matyti ir realius pasiūlymus, kaip to siekti. Trūksta analitinių pozityvių laidų ar pilietinių iniciatyvų, tokių kaip "Be pykčio" ar "Šviesuolių rinkimai"...
Filosofas Leonidas Donskis
Žiniasklaidoje ir televizijoje Lietuva suvokia ir pateikia save kažkaip nebrandžiai. Trūksta savo vertės pojūčio ir domėjimosi tiek savimi, tiek pasauliu. Siekiama kažkokių keistų sėkmės formulių ir greito efekto, užuot mėginus analizuoti ir suprasti save. Sakyčiau, kad pernelyg jau stengiamės atrodyti, o ne būti.
Kraštotyrininkas iš Molėtų Jonas Vaiškūnas:
Neretai tenka išgirsti sakant: nepatinka, kas rašoma - neskaityk, nepriimtina, kas rodoma - išjunk... Taip klaidingai suprantama arba sąmoningai iškreipiama Laisvės samprata. Žinoma, kad virtualų gašlumą, siaubą ar prievartą visuomet galiu išjungti, tačiau išėjęs į gatvę galiu būti "išjungtas" pats - to, kuris neišjungė...
Paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė
Kasdienėje spaudoje ir televizijų laidose kažkodėl reikalinga tik intriga, sensacija, ir būtinai iš blogosios pusės. Mano supratimu, žiniasklaidai neužtenka pateikti vien faktų, ji turėtų prisiimti ir visuomenės auklėtojo, gėrio bei amžinųjų vertybių propaguotojo vaidmenį. Reikia dažniau rašyti apie gražaus, tolerantiško, altruistiško elgesio pavyzdžius. Arba nors per pusę. O dabar - ką beatsiverstum - smurtas, apgaulė, žudymai, vagystės...
Filosofė Leonarda Jekentaitė
Man nepatinka, kad mėgaujamasi skandalais, kad gera žinia tapo neįdomi, o bloga visada kelia interesą - kažkas vyksta. Man visai neįdomu skaityti ar žiūrėti, kas su kuo gyvena ar negyvena, miega ar nemiega, ištikimas ar neištikimas, nesiruošiu skaičiuoti, kiek kas uždirba, išleidžia ar pralošia - tai visai neįdomu. Norisi laidų apie kūrybinį procesą, apie išradingus, stiprius žmones, apie tai, kas reta, nes geri dalykai yra reti.
Pedagoginio Universiteto studentas Stasys Noreikis
Kokia Lietuvos vystymosi strategija, taip ji save ir pateikia žiniasklaidoje. Manęs netenkina, kad mes kaip kokie begalviai negalime susigalvoti žmoniškos strategijos. Juk mes - didžiavyrių tauta.
Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
Manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių vien tik sensacijų besivaikanti žiniasklaida pateikia visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Bet Lietuvoje ši tendencija yra itin ryški: atsiverti storą dienraštį, įsijungi tūlą TV "gyvenimo būdo" laidą ir pasijunti it kreivų veidrodžių karalystėje. Dažniausiai dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo megalomaniškų, bet infantilių norų tenkinimais, arba nevilties užribius pasiekę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos.
Tačiau tikrasis gyvenimas juk teka tarp šitų rifų, o visuomenė egzistuoja dėka žmonių, kurie kepa duoną, gydo, moko, vairuoja troleibusus ar taiso batus. Kiaurą parą mes naudojamės kitų sukurtais produktais, tačiau mano naivus noras, kad apie tokius eilinius žmones "su pliuso ženklu" pirmuosiuose puslapiuose rašytų laikraščiai, daug kam gali pasirodyti kaip nyki sovietmečio nostalgija. Gyvename gal ir ne pačiais lengviausiais Lietuvai laikais, bet žiniasklaida nuolat kala, kad esame totalinės katastrofos zonoje, skęstančiame laive, iš kurio reikia kuo greičiau sprukti.
Kita vertus, tikros tragedijos ir nelaimės yra visiškai nuvertinamos, išblukinamos, o kokios nors "grožio fabriko" aukos verkšlenimai dėl per didelės nosies ar per mažų krūtų pateikiami kaip daug didesnė drama nei nesibaigiančios žudynės Irake ar tūkstančius gyvybių nusinešančios stichinės nelaimės. Mūsų žiniasklaida apskritai nesidomi pasauliu, atrodo, kad Lietuva egzistuoja atskirta nuo to, kas vyksta aplinkui, todėl mes vis dar nesuvokiame nei savo vietos "kitų" atžvilgiu, nei tų "kitų" įtakos mums, kaip žmonijos dalelytei ir miniatiūrinei Žemės planetos teritorijai.
Rašytoja Vanda Juknaitė
Dirbdama radijuje, perpratau, kaip protingą žmogų paversti kvailiu. Ogi labai paprasta. Reikia pasikviesti į laidą Einšteiną ir paklausti, kiek vakar turguje kainavo ridikėliai. Gali taip atsitikti, kad jis paklaus, o kas yra tie ridikėliai? Arba - argi mūsų mieste yra turgus? Rezultatas garantuotas. Tik piktdžiugaujančius turiu kiek nuliūdinti: atrodyti kvailiu ir būti kvailu nėra tas pats. Kai neskaitai laikraščių, nežiūri televizijos, matai, kaip intensyviai ir nesulaikomai gyvenimas bėga į priekį.
Poetas Justinas Marcinkevičius
Per mažai spalvų, ypač šviesesnių. Atrodo, tartum specialiai giriamės - žiūrėkite, kiek pas mus savižudybių, apiplėšimų, žmogžudysčių, išprievartavimų, vagysčių, apgaulių, kiek avarijų keliuose...
Poetas Marcelijus Martinaitis:
Negalėčiau viešai peikti žiniasklaidos, nes pats esu su ja susijęs ir savaip atsakingas. Tačiau ne kam nors kitam, o pirmiausia patys sau kuriame gana atstumiantį Lietuvos vaizdą, kaip dabar sakoma, "vartodami žiniasklaidos produkciją", "gamindami" jai vis naujos ir naujos kriminalinės medžiagos. Intriguojanti žinutė, politiko apsikiaulinimas tapo preke, vyksta konkurencija, kas greičiau pirmas pagriebs dar karštą sensaciją, nors po dviejų trijų dienų, kaip ir pervažiuotas šuva, ji pradeda dvokti. Pučiamas koks nors kriminalinis, korupcinis ar politinis burbulas, kol jis pagaliau sprogsta, ir jokio teisinio atpildo nesulaukiame, nes jį tuoj užgožia kitas skandalas.
Taigi tariamai viešajai nuomonei nuolat reikia tokios "paskrudintos mėsos". Ją užuodžiame savaitę, dvi, tris, gerai nežinodami, kas ją ir kur paskrudina, iš kur sklinda kvapas, kieno ir iš kur tie skandalai transliuojami? To dažnai niekada nesužinosime! Tos temos, įvairios intrigos, kompromatai, blevyzgos, banaliausi šou yra paklausūs, tokie leidiniai labiausiai skaitomi, TV laidos žiūrimos! O tai ir yra "perkamiausia produkcija". Visus tuos komercinius leidinius ir kanalus išlaikome mes - skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai, net ir tie, kurie nežiūrime ir neskaitome. Tik gerai nežinome, kiek visi už tai mokame. O užmokame dviem būdais, tiesiogiai pirkdami, t. y. didindami tiražą, ir per reklamą, kurios įkainiai atsiduria mūsų prekių ir paslaugų kainoje.
Todėl tarp TV kanalų ir leidinių vyksta arši konkurencija, dažnai nepaisant jokių "įvaizdžių" ar net žmonių kvailinimo. Taip negaliu sakyti apie visus leidinius, išlaikančius tam tikrą orumą.
Pasibaisėjimą kelia dar ir tai, jog kai kurios vadinamos žiniasklaidos priemonės įvairiais būdais telkia savas primityviausias skaitančiųjų ir žiūrinčiųjų bendrijas, ugdo jų pusiau kriminalinį skonį, nepaleisdamos jų iš savo akiračio, pradedant vaikais ir baigiant nestabilios kultūrinės orientacijos "vartotojais". O jeigu, sakysime, atsirastų kita masinė paklausa, visos TV imtų rodyti operas ir baletus, kaip dabar yra Baltarusijoje, o laikraščiai rašytų tik apie gerus valdžios darbus, profesoriai ir kunigai mus mokytų gražiai ir teisingai gyventi.
Bet profesionalios kultūros dominavimas tam tikruose TV kanaluose vis dėlto yra neįmanomas, nes mūsų visuomenė tebėra labai nestabili ir leidžiasi manipuliuojama dažnai primityviausios spaudos ir TV laidų.
Nesiūlau įvesti cenzūros. Labiausiai ko lietuviai dar vis neišmoko, tai laiku išjungti televizorių! Nors ir pavieniui, bet šitaip pasitrauktume iš minios, kurią paskui save veda įvairios "žvaigždės", prodiuseriai, "anekdotų karaliai", politiniai plepiai. Neduokime uždirbti tiems, kurie mus nuolat piktina ar kvailina. Tada nebūtume tokie ir tais, ką matome, ko klausomės, ką skaitome ir kuo piktinamės! Ten mums rodo mus, kokie mes sutinkame būti! Ar ne patys savimi kartais pasišlykštime, kalbėdami apie žiniasklaidą? O tai jau šis tas.
2006 gruodžio 8 d. įvyks Sveikos gyvensenos kultūros ugdymo forumas "Sveikas žmogus - Lietuvos vertybė".
Visuomenė per mažai žino ir yra atsakinga už savo sveikatą, nesuvokia sveikos gyvensenos naudos ir esmės; esami įstatymai neskatina asmeninės atsakomybės už savo sveikatą. Iškilo grėsmė mūsų genofondo išlikimui.
Šių problemų išspręsti vien sveikatos priežiūra nėra pajėgi. Būtina visų sektorių bendra veikla - įvairių formalių institucijų, kultūros, mokslo, švietimo, meno, dvasininkijos, verslo, NVO, bendruomenių, kiekvieno visuomenės nario dalyvavimas.
Forumo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, bloginančius demografinę situaciją, silpninančius visuminę sveikatą, suvienyti įvairių sektorių atsakomybę už visuomenės sveikatą ir suteikti bendruomenės nariams žinių, kaip racionaliai paskirstyti savo fizinius, dvasinius ir materialinius resursus, prailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant savo gyvenimo kokybę.
Vytautas V.Landsbergis yra iniciatyvinės forumo grupės narys.