Intrigos su aršeniku
Istorinių romanų meistro kūrinyje matome profesionalų nuodytoją, kurio vaidmuo darosi itin svarbus sosto intrigose ir politinių priešų atsikratymo istorijose. Nuodytojas karalienei dažniausiai siūlo ano meto klasikinį nuodą - arseno dioksidą, dar vadinamą aršeniku, kuris išsprendžia problemas gerokai greičiau ir patikimiau, nei kokia paini ir sudėtinga diplomatija, derybos ar šantažas.
Kad ir kaip būtų, nuodų pateikimo būdai toje epochoje vis labiau rafinuotėja - tai ir damoms dovanotos bei prie kūno staiga prilimpančios suknios, ir dovanotos knygos, kurių sulipusius puslapius tenka paseilinti pirštais...
Nuodijimas tapo neatsiejama politinių kovų dalimi Renesanso epochoje. Nuodijimas maistu nieko nebestebino - be to, karalių rūmuose atsirado ragautojai, kurie neleisdavo monarchui prisiliesti prie maisto pirma patys jo neparagavę ir kiek nepalaukę. Anglijos karaliaus Henriko VIII rūmuose buvo net lordas ragautojas.
Renesansas, ši meno ir idėjų sferoje tokia didinga epocha, paklojo pamatus iki tol neregėto masto politiniam banditizmui - užsakytoms politinėms žmogžudystėms joms panaudojant perverbuotus žmones, bičiulius ir net šeimos narius.
Politinis teroras
Arba svečias būdavo paprašomas atrakinti ypatingą seifą ar stalčių jam paduotu raktu. Ant rakto būdavo spygliukas, kuris, pasukus raktą, neišvengiamai įdurdavo į pirštą ir padarydavo žaizdelę. Nereikia nė pridurti, kad ant spygliuko galo būdavo mirtinų nuodų.
Politikos ir literatūros sąsajų mėgėjai tepasiskaito Stendalio „Italų kronikas“ arba to paties A.Diuma tėvo garsųjį „Grafą Montekristą“. Šiame romane Edmono Danteso draugas ir mokytojas Ifo pilies kalėjime italas abatas Farija jaunajam Marselio jūreiviui pasakoja istorines italų kronikas, kurios mirgėte mirga detalėmis apie istorinio masto politinius nuodijimus.
Pastarosiomis dienomis mes dar kartą sužinojome, kad epocha, kuri drąsiai galėjo varžytis su Renesansu nuodijimo meno paslapčių srityje (deja, šioje vietoje jų panašumas ir baigiasi), vis dar primena apie save. Ideologinius ir politinius priešus metodiškai ir itin išradingai nuodijo KGB - Sovietų Sąjungos valstybinis saugumo komitetas, atlikęs visas politinio teroro funkcijas.
Kritikus - į kapus
Kaip čia neprisiminsi garsios nuodijimo istorijos, kai Londone gyvenęs ir BBC dirbęs (verta atkreipti dėmesį į faktą, kad Londone) garsus bulgarų rašytojas ir disidentas Georgijus Markovas buvo nužudytas itin netradiciškai. Jis staiga pajuto skausmą prie jo kojos prisilietus praeivio lietsargio metaliniam galiukui. Viskas vyko ant Vaterlo tilto. Atsiprašęs vyriškis kalbėjo užsieniečiui būdingu akcentu. Tą patį vakarą karščiuojantis rašytojas buvo paguldytas į ligoninę. Po trijų dienų jis mirė.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo jau trečias KGB ir Bulgarijos slaptosios policijos pasikėsinimas į Bulgarijos komunistinį režimą aštriai kritikavusį G.Markovą. Sėkmingas pasikėsinimas buvo įvykdytas 1978 metų rugsėjo 7 dieną (beje, per Bulgarijos komunistų partijos vado Todoro Živkovo gimimo dieną).
Tad partijos tėvui gimtadienio proga buvo padovanota jo aršiausio priešo gyvybė. (Argi šiame kontekste visiškai nevertas dėmesio įdomus faktas, kad bebaimė Kremliaus kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta tą pačią dieną, kada gimė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas?)
Ką tik Londone buvo susidorota su buvusiu Rusijos FSB darbuotoju Aleksandru Litvinenka, kuris buvo V.Putino ir Kremliaus antagonistas. Sprendžiant iš visko, jis buvo nunuodytas taliu - kaip ir prieš keletą metų žurnalistas Jurijus Ščekočichinas. O ką tik paaiškėjo, kad panašiai apnuodytas buvo garsus rusų ekonomistas ir politikas Jegoras Gaidaras.
Už tiesą - gyvybė
Todėl šioje vietoje istorinės analogijos baigiasi. Mūsų akyse Rusijoje atgimsta tokio masto politinis teroras ir organizuotas valstybinis banditizmas, kokio, regis, ilgai nebuvo net Sovietų Sąjungoje. Po Stalino mirties bent jau kurį laiką niekas su priešais taip atvirai ir ciniškai nesusidorodavo.
O ką jau kalbėti apie Michailo Gorbačiovo erą, kuri netrukus gali pasirodyti buvusi trumpos laimės ir sužibusios vilties laikotarpis istorijoje šalies, kurią šiandien valdo slaptosios politinės policijos kadriniai karininkai. Jie nusprendė atsikratyti tų, kurie sako tiesą net tada, kai aišku, jog už tai gali tekti sumokėti savo gyvybe.
Kad ir kaip būtų, aš tikiu tais oriais ir bebaimiais rusais, kurių niekada nenutildys šantažo ir nuodijimo meistrai.