Kai kurie psichologai teigia, kad žmogaus sąmonė formuojasi iki 45 metų, taigi vėliau ją keisti yra gana sudėtinga. Tikriausiai įmanoma, jei tam reikalui tarnautų Lietuvoje egzistuojanti suaugusiųjų informavimo (lavinimo?) erdvė – spauda, TV, plakatai stenduose, koncertai, masiniai renginiai ir t.t.. Dabar jos dažniau užsiima bizniu ir pramogomis.
Bet gal prasmingiausia ne keisti, o ugdyti tuos, kurie dar nesusiformavę. Būtent – vaikus.
Kas Lietuvoje daroma tuo klausimu? Ar turime laikraščių, TV laidų, radijo laidų, ar ruošiami žurnalistai su specialiu psichologiniu išsilavinimu tokiam darbui? Ne, nieko nedaroma ir nėra.
Švedijoje kasmet sukuriama virš dešimties filmų vaikams, Lietuvoje per 16 metų – vienas.
Spektakliai, teatrai vaikams – Lietuvoje dažnai „vestuvių muzikanto“ lygio, kaip „chaltūra“, o ne kaip rimtas menas. Švedijoje- tai pats prestižiškiausias menas, į kurį investuojama labai daug.
Ar turi tėvai su vaikais savaitgaliais kur nors nueiti, ne į Akropolį? Ar yra šeimos centrai, kur edukacija ir pramoga būtų derinamos.
Mokytojų atlyginimai turi būti tokie, kad stovėtų didžiausios eilės prie Pedagoginio Universiteto durų. Ir atsakomybė, ir atranka bus visiškai kita. Mokytojas turi gauti mažiausiai 5000 litų į rankas. Tada ši šalis bus Valstybė, turinti ateities viziją ir strategiją.
Kokio piliečio mes norime? Švietimo politika turi padėti to siekti - ugdyti jaunimą mūsų susikurtos piliečio vizijos linkme. Tik, matyt, ir čia kol kas ta pati bėda - neturime savo vizijos, gal lygiuojamės į svetimas, o gal patys nežinome ką darome?
Dabar gi – Lietuva panaši į aikštingų, susireikšminusių vaikų darželį, kur nėra nei švietimo strategijos, nei kultūros strategijos. Lietuva yra tarsi „neužpildžiusi Europos paraiškos“ – kokia sąmoninga ir savarankiška valstybe norima būti.
Pamąstymams:
„BALTOSIOS ANKETOS“ KLAUSIMAS: Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
Gediminas Storpirštis
Tai, kas vyksta dabar, - nėra nuosekli švietimo reforma, turinti aiškų tikslą, o tik didelis sąmyšis. Nuolat kas nors keičiama, slepiama, ko nors nerandama. Tai skatina baimę, nepasitikėjimą ir nerimą. Tai panašu į gyvenimą bute, kuriame nuolat vyksta remontas. O juk vaikams norime perduoti tai, kas geriausia, - meilę. Kaip matome, kol kas tai judėjimas priešingomis kryptimis.
Mes mokome vaikus faktų, datų, suteikiame žinių, o reikėtų - išminties! Išminčiai kalba trumpai, paprastai ir aiškiai, todėl reikėtų labai sumažinti žinių kiekį, atrenkant iš jų tai, kas svarbiausia. Dabar mokykloje labiausiai lavinama atmintis, bet žinios šiais laikais greitai sensta, jos pamirštamos, o išmintis pasenti negali ir ji niekada nepamirštama. Mokydami vien faktų, mokome ką galvoti, o reikėtų - kaip galvoti.
Vis stebimės, kodėl visuomenėje tampa paklausios vartotojiškos idėjos, o patys pamirštame į mokyklos reformas įtraukti dvasinėmis vertybėmis grįstas programas. Reikėtų ugdyti gebėjimus atpažinti tokias vertybes ir jų siekti, įtraukti į programas kritinio mąstymo, problemų sprendimo, tikslo siekimo ir logikos pamokas.
Ar mūsų mokyklose vaikai mokomi sąžiningumo, tolerancijos, humoro jausmo, taikaus konfliktų sprendimo, aktyvaus kūrybiškumo ir atsakomybės už savo veiksmus? Kaip atrodytų pamokos be įtampos, be streso, kuris blokuoja žinių įsiminimą ir gebėjimą mąstyti, kaip atrodytų mokinių ir mokytojų santykiai, grįsti meile ir pagarba? Tai ne utopistiniai svaičiojimai.
Tikiu, kad galima radikaliai reformuoti mokyklų programas ir kad atsirastų žmonių, žinanančių, kaip tai padaryti. Galima, pavyzdžiui, mokyti tiksliųjų mokslų, remiantis iškiliausių mūsų žmonių patirtimi ir realiomis gyvenimo situacijomis. Tikiu, kad mūsų vaikus reikia supažindinti su kritinėmis visuomenės problemomis ir spręsti jas kartu. Be to, manau, kad reikia sumažinti klasėse mokinių skaičių iki 15-20 ir žymiai sumažinti mokytojams įvairių anketų ir popierių pildymą, vadinamąjį popierizmą.
Jonas Vaiškūnas
Netenkina. Kultūros ir švietimo politika - sesės dvynės. Kol politikai šoks pagal kapitalo "šamanų" tamtamus, tol švietimo politika (o ir visa politika) klupčios ir strigs, o auklėtojai savo auklėtiniams pridegs cigaretes ir pilstys degtinę. Kaip tai pakeisti? Tai jau ne švietimo politikos ir ne eilinių rinkimų, o politinio gyvenimo reformų klausimas. Bet politikams, aišku, maloniau kalbėti apie rinkimus ir "teisingus pasirinkimus". Mūsų vaikai valstybinės švietimo politikos kreipiami būti uoliais vartotojais, o ne laisvais kūrėjais.
Austėja Landsbergienė
Švietimo reforma Lietuvoje tapo tokiu įprastu reiškiniu, kad jau nieko nestebina. Be to, visi matome, kad keičiasi tik suknelė, o panelė lieka ta pati. Labiausiai man gaila lopšelinukų, darželinukų ir studentų. Studentų - nes net su doktorantu nebendraujama kaip su žmogumi, ką jau kalbėti apie bakalaurus. O daugybė paskaitų yra tik tuščias laiko švaistymas, daug daugiau žinių būtų galima pasisemti viešojoje bibliotekoje! Lopšeliai-darželiai, kurie deda pagrindą tolesniam žmogaus gyvenimui, yra užmiršti ir nustumti į pašalį. Baisiausia, kad aukštas pareigūnas gali išeiti į eterį ir visai Lietuvai pareikšti, neva lopšelių-darželių ir net pradinių mokyklų mokytojoms/ams nereikia aukštojo išsilavinimo, nes... tokiam mažam vaikui tik snarglį reikia nušluostyti! Neturiu komentarų...
Leonarda Jekentaitė
Švietimo politika pradeda juokinti: begalinė reforma, kurios pagrindas - vis didėjantis nepasitikėjimas mokytojais ir mokiniais, perdėta kontrolė. Mokytojai priversti už savo menkus atlyginimus tobulintis įvairiausiuose kursuose, kad gautų bent menkiausią priedą. Mokytojas tapo beteise būtybe, kuri niekam nėra autoritetas, kuri nieko negali, kuri, užuot skaičiusi knygas, turi auginti kiaules, kad pramistų. Mokiniai, užuot ramiai mokęsi ir deramai pailsėję, dabar bus irgi vos ne kasmet egzaminuojami. Reikia susirūpinti jaunimo fizine sveikata, laikysena, mityba, mokėjimu planuoti savo laisvalaikį, higienos įgūdžiais. Vadovėliai tokie gražūs ir brangūs, kad tampa nebeįperkami.
Prof. Elena Bukelienė
Blogi švietimo reikalai. Tiek vidurinė, tiek aukštoji mokykla laukia radikalių reformų. Kalbų jau užtenka. Iš baigiamųjų abitūros egzaminų jau seniai dingo lietuvių literatūros rašinys - universalus būdas patikrinti moksleivio raštingumą, apsiskaitymą, išprusimą, mąstymo brandą. Mokykloje nebėra motyvacijos domėtis humanitarinėm disciplinom, gimtąja kalba ir literatūra.
2006 gruodžio 8 d. įvyks Sveikos gyvensenos kultūros ugdymo forumas "Sveikas žmogus - Lietuvos vertybė".
Visuomenė per mažai žino ir yra atsakinga už savo sveikatą, nesuvokia sveikos gyvensenos naudos ir esmės; esami įstatymai neskatina asmeninės atsakomybės už savo sveikatą. Iškilo grėsmė mūsų genofondo išlikimui.
Šių problemų išspręsti vien sveikatos priežiūra nėra pajėgi. Būtina visų sektorių bendra veikla - įvairių formalių institucijų, kultūros, mokslo, švietimo, meno, dvasininkijos, verslo, NVO, bendruomenių, kiekvieno visuomenės nario dalyvavimas.
Forumo tikslas – išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, bloginančius demografinę situaciją, silpninančius visuminę sveikatą, suvienyti įvairių sektorių atsakomybę už visuomenės sveikatą ir suteikti bendruomenės nariams žinių, kaip racionaliai paskirstyti savo fizinius, dvasinius ir materialinius resursus, prailginant gyvenimo trukmę ir pagerinant savo gyvenimo kokybę.
Vytautas V.Landsbergis yra iniciatyvinės forumo grupės narys.