Pavyzdžiui, joks doras žmogus niekada neturėtų sau leisti tapti programuotoju (gydytoju, vadybininku, kompozitoriumi, troleibuso vairuotoju): tereikia įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu jo pavyzdžiu staiga pasektų visi kiti – jeigu jo pasirinkimas taptų kantiškuoju „visuotiniu įstatymų leidimo principu“. Aišku, kas: tą pačią savaitę visoje savo didybėje apsireikštų Pasaulio Pabaiga (programuotojais apgyvendintame pasaulyje niekas negydytų žmonių, nevairuotų troleibusų, netaisytų santechnikos, negamintų dešrų, džinsų ir interneto užpildo, o ir programuotojų paslaugų niekam nebereikėtų).
Kas būtų, jeigu visi imtų širdingai, neapsimetinėdami, „iš tikrųjų“ mylėti aplinkinius? Į visas puses trykštančios meilės perteklius galiausiai visus paverstų mums artimais, sunaikindamas pačią „artimo“ (o kartu ir „tolimo“) sąvoką, paviršutiniškas bendravimas taptų neįmanomu, nepakeldama tokių emocinių investicijų, suirtų nervinė sistema, visuomenė pavirstų glaudžia „mylinčiųjų bendrija“, nuo kurios šilto glėbio, jeigu branginate asmeninę nepriklausomybę, tektų gelbėtis Antarktidoje.
Kas būtų, jeigu niekas nenorėtų dirbti medicinos sesele? (Todėl tą profesiją privalai rinktis tu.) Kas būtų, jeigu visi būtų homoseksualūs? (Todėl tylėk ir apsimetinėk.) Kas būtų, jeigu visi sumanytų atsiimti indėlius iš bankų? (Todėl neimk!) Kas būtų, jeigu viso miesto automobiliai šeštą popiečio valandą važiuotų Kalvarijų gatve? (Todėl joks automobilis tuo metu neturi rodytis toje gatvėje.) „Todėl“, „taigi“, „vadinasi“ – su logiškais populiariojo kantizmo šalininkais nepasiginčysi ir, aišku, nebeatkreipsi jų dėmesio į tai, kad, remiantis tokiu suvisuotinimo principu, tiek „geras“, tiek pats nekalčiausias, moraliai neutralus veiksmas gali pasirodyti esąs „blogas“ ir, vadinasi, apskritai nedaug yra veiksmų, kuriuos jis leistų.
Taip mąstantys individai kažkodėl daro prielaidą, kad veiksmai plinta tarsi virusai, kad kiekvienas kiekvieno asmens veiksmas, vos išbandytas, kėsinasi tuojau pat užkrėsti kitus asmenis – tapti visuotiniu. Nors jokios sekėjų minios nesimato ir nėra jokių požymių, kurie verstų to baimintis: visi taip nedarys, tai kam – kyla klausimas – tie nerealistiniai svarstymai? Ko vertas į universalumą pretenduojantis praktinio elgesio modelis, jeigu jis veiktų tik idealioje (taigi, praktiškai neįmanomoje) situacijoje? Atrodo, kad principo funkcija grynai teorinė (čia vienas iš tų retų atvejų, kai plačiąją publiką domina teorinės problemos): jį itin brangina tie, kas jaučia moralinę (apsimetančią intelektualine) pareigą kovoti su „moraliniu reliatyvizmu“. Pop-kantiškąjį elgesio moralumo kriterijų galima pamėginti panaudoti kaip moralinio universalizmo gelbėjimosi ratą, aiškiai ir nedviprasmiškai „įrodantį“, kad „gėris“ ir „blogis“ nėra reliatyvios sąvokos – bent taip juo kartais, mano nuostabai, pasinaudoja ne tik populus, ne tik praktines problemas sprendžiantys pedagogai, bet ir prie sienos priremti konservatyvios pakraipos intelektualai.
Pedagogai ir supažindino mane su šiuo naudingu mintiniu eksperimentu, kai šeštoje klasėje užsispyriau nedalyvauti nuobodžiame kalėdiniame vaidinime. Pasibaisėjusi mano įžūlumu, auklėtoja visą mėnesį niekaip nesugalvojo geresnio argumento, už šio komentaro antraštę: „Turėk sąžinės, pagalvok, kas būtų, jeigu visi taip darytų, kas būtų, jeigu vaidinti niekas nenorėtų!“. „O kas? – paklausiau – Na, tarkime, mokykloje x, klasėje y, 19xx Viešpaties metais Kalėdos ateitų ir praeitų be misterijos. Ir ką? Jūs manote, visiems nenorėjusiems vaidinti staiga dėl to pasidarytų labai liūdna ir baisu? Be to, niekaip neįžvelgiu ryšio tarp mano nenoro ir renginio nesėkmės: aš – dar ne visi, ir tie visi visai neatrodo ketinantys pasekti manimi – priešingai, veržte veržiasi atlikti kalėdinę pareigą.“
Auklėtoja iš karto suprato, kad mano charakteris ne iš lengvųjų, patylėjo, tačiau nebuvo linkusi lengvai pasiduoti (tą jos garbei reikia pripažinti): kitą dieną tiesiog vėl pradėjo iš naujo. Ir taip mes maloniai šnekučiavomės kasdien – iki paties didingojo momento. Tąkart užsimezgęs pokalbis tęsiasi ir dabar – visuose visuomenės lygmenyse: keičiasi tik veikiantys asmenys, aptarinėjami įvykiai ir aplinkybės.
Publika mėgsta, kai teksto pabaigoje surašomas moralas – kai kąsnis įdedamas į burną, sukramtomas, ir pirštais pastūmėjamas žemyn. Kitaip ji neranda sau vietos iš nerimo: „Žmonės gerieji, apie ką čia rašo?!“. Klaiki būsena, suprantu. Tik neturiu noro padėti – man geriau patinka moralų parodijos. Kad ir tokia: sėkmės plėtojant pop-kantizmą – tas vaikiškas principas leidžia be didelių pastangų įvertinti abejotinus veiksmus, nuginkluoja „moralinį reliatyvizmą“ ir apskritai labai palengvina situacijų suvokimą.