Komiteto taip pat prašoma išsiaiškinti, ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, „siekdama apriboti konstitucines bei prigimtines tikinčiųjų ir religinių bendruomenių teises, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų“. Toje laidoje esą piktybiškai kurtas įspūdis, kad, neleisdama moterims kunigauti, Katalikų Bažnyčia pažeidinėja Lygių galimybių įstatymą, o juk Bažnyčiai mūsų Konstitucija aiškiai pripažįsta teisę tvarkytis pagal savo kanonus.
Taip, pripažįsta (kiek toli driekiasi „savas daržas“, kurio viduje gali tvarkytis kaip tinkamas, ar jo ploto kadaise nenustatė ne vien religinės kilmės socialinių jėgų žaidimai, ar teisė „tvarkytis pagal savo kanonus“ reiškia teisę nepaisyti Lygių galimybių įstatymo – jau kitas klausimas), bet įdomiau štai kas: KĄ pripažįsta Katalikų Bažnyčia, rodydama į Konstituciją, kalbėdama apie „prigimtines teises“ ir kreipdamasi į Žmogaus teisių komitetą?
KIENO Autoriteto ji šaukiasi? Ar tik ne „Laisvės, Lygybės, Brolybės“ diskurso – to paties, kurio universalų galiojimą neigia? „Ei, sekuliarios valstybės piliečiai, jūs, kuriems nedera samprotauti apie mūsų vidaus reikalus, apginkite mūsų prigimtinę teisę pažeidinėti jūsų prigimtines teises! Nes jūsų prigimtinės teisės mums nedaro įspūdžio tol, kol nepaklūsta mūsų vidinės Kanonų teisės interpretacijoms. Teisę diskriminuoti moteris mums suteikė pats Viešpats Dievas anksčiau, nei jūs sukūrėte savo antidiskriminacinius įstatymus – juos dabar ir privalote panaudoti idant apgintumėte mūsų teisę diskriminuoti, nes kitaip nebus jokios nuomonės ir tikėjimo laisvės.“
Minėdamas įvykį, interneto portalas bernardinai.lt lapkričio 18 dieną „su giliu liūdesiu“ pranešė: „LNK televizijos kanalas pateikė dar vieną nekultūringos lietuviškos žiniasklaidos pavyzdį“ ir „pasistengė gerokai apjuodinti ir Bažnyčią, ir jos tikinčiuosius“. Laida buvusi šališka, nes joje nedalyvavo nė vienas Katalikų Bažnyčios atstovas ar bent jau krikščionis.
Taip, pasikviesti Katalikų Bažnyčios atstovų reikėjo – čia tenka pritarti bernardiniečiams, – bet kaltinimai šališkumu keistokai skamba lūpose tų, kuriems neatrodo šališki tik tie, kas juos myli, kurie po tokių nešališkų pasažų, tokiame nešališkame kontekste konstruoja visiškai nešališką, nieko (nei laidoje dalyvavusių mokslo laipsnius turinčių asmenų, ironiškai vadinamų „ekspertais“, nei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos) nejuodinantį pokalbį su Vilniaus arkivyskupu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu ir 2005 metų „Tolerancijos žmogumi“, gerai žinomu pranciškonu Arūnu Peškaičiu (nešališki pašnekovai, ar ne?).
Anot kardinolo, diskutuoti čia nėra apie ką: „Jonas Paulius II sakė, o Benediktas XVI patvirtino, kad Katalikų Bažnyčia niekada neįteisins moterų kunigystės, nes Kristus paskyrė tik apaštalus vyrus, vėliau kitus vyrus paliko jų vietoje – tai bendra nusistovėjusi tradicija“. O taip, šitą mes žinome: ką dar Jis galėjo paskirti apaštalais pasaulyje, kuriame moteris, pamokslaujanti vyrui – neįsivaizduojama? (Marijos Magdalietės evangelija – niekšinga klastotė, ją pakišo priešai, siekę nedoro tikslo – apjuodinti krikščionis.)
Puikus argumentas, ką čia bepridursi: kunigai turi pasižymėti visomis fizinėmis, morfologinėmis ir socialinėmis pirmųjų apaštalų savybėmis. Darome išvadas: visi Kristaus skirtieji apaštalai, jau nekalbant apie jį patį, buvo ne tik vyrai – jie dar buvo baltieji, žemos socialinės kilmės, jaunesni nei aštuoniasdešimties, be to, visi iki vieno – žydai, TAIGI? Drįsčiau netgi manyti, kad Kristus nepaskyrė apaštalu nė vieno lietuvio... Iš to, kad Jis kažko nepaskyrė, dar neseka, kad negalėjo paskirti ar nebūtų paskyręs kitomis aplinkybėmis? KAM neseka? KAS čia toks įžūlus? Ar negirdėjote, ką sakė Romos Katalikų Bažnyčia? Seka ir taškas, bet tik tada, kai kalbame apie moteris. Sprendimas galutinis ir neapskundžiamas. Cit.
Subtili kardinoliška potekstė: moterims ne vieta Bažnyčios hierarchijoje ne todėl, kad jų nebūta tarp pirmųjų apaštalų – atvirkščiai, jų nebūta tarp pirmųjų apaštalų todėl, kad jos – moterys, o moteris, kaip visi tikri katalikai žino (jei nežino – yra netikri), yra žemesnis, nešvarus sutvėrimas, gal net ir sielos neturi (šį rimtą klausimą kadaise svarstė Makono sinodas: po ilgų karštų diskusijų ir abejonių, moteriai sielą turėti leista – vieno balso pergale; dabar, religijai nepakančiame pasaulyje, kuriame nebeliko jokios tolerancijos religiniams įsitikinimams, patartina garsiai šių įžvalgų neskelbti, bet mintį galima formuluoti ir grakštesnėmis frazėmis apie „prigimtinį nukreiptumą“ ir pan.).
Labiau nei vienašališka laidos pozicija, ponas Peškaitis piktinasi nepagarbiu tonu: lyginti Katalikų Bažnyčią su uždara akcine bendrove – to jau perdaug! Absurdas! Argi Katalikų Bažnyčiai rūpi, argi kada nors rūpėjo, tokie niekingi, tokie menki dalykai kaip žemiški turtai, pažintys įtakinguose sluoksniuose ar politinė galia? Fe, katalikams gėda net kalbėti apie tai. Ten, kur vyksta stambus verslas ir dideli politiniai žaidimai, jie tiesiog nepastebimi.
Kuklumas ir įgimtas taikus būdas netgi neleidžia priešintis Europos Sąjungos finansuojamai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, kuri, pasak gerbiamo pranciškono, daro viską, kad katalikai būtų paskelbti nusikaltėliais – greitai juos, bejėgius avinėlius, ir į kalėjimus sukiš... Kuo, jei ne kalėjimu, taptų Bažnyčia kunigaujant moterims? Šitaip degraduoti – kas gali būti baisiau?