Naktiniame klube linksmybės po vidurnakčio jau gerokai įsisiūbavusios, žmonių daug, net šiek tiek ankšta. Naktinis klubas yra 25 tūkstančius gyventojų turinčiame Švedijos provincijos mieste, tiesa, turinčiam kurorto statusą, tad ir šaltuoju metų periodu savaitgaliais į jį pasilinksminti atvyksta žmonių iš sostinės.
Klubo publika gana aiškiai pasiskirsčiusi – prie baro būriuojasi spalvotieji (blaivūs) kartu su vienu kitu baltuoju/ baltąja, kitame patalpos gale – prisilupę švedai gieda kažkokias giesmes – gali būti, palaikančias vietos futbolo ar ledo ritulio klubą, mat provincija tokius turi ir abu žaidžia Švedijos lygose.
Periodiškai kuris nors gatavas ir šiaip jau gana grėsmingai atrodantis švedas nulinguoja spalvotųjų pusėn, bet tik pasisveikina, nusišypso (!) ir linguoja atgal. Nesileidžiant į jokius apibendrinimus, galima sakyti, jog tą naktį niekas nesipyko; tiesiog – linksminosi, ir tiek. Šalies sostinėje veikiausiai yra kiek kitaip; kadangi Stokholmas – megapolis, maišymosi ten turėtų būti daugiau.
Lietuviai kitokių, „svetimųjų“ kol kas beveik neturi. Veikiausiai tai nei blogai, nei gerai, tiesiog – taip dabar yra. Ką lietuviai mano apie tai, kad švedai ir kiti vakarų europiečiai jų turi, kai kada – net labai nemažai? Turbūt įvairiai mano, nes lietuviai yra įvairūs.
Labai apytikriai skirstant, galima daryti prielaidą, kad esama dvejopo santykio į mus supančią tikrovę, taigi ir dviejų elgesio modelių. Vieną, aprašytą čia paminėto M.Eliadės, atstovauja uždaros bendruomenės, kitą – atviros. Kitaip tariant, pirmieji dėl įvairių priežasčių „svetimųjų“ nepriima, antrieji – priima (ar yra priversti priimti).
Galima spėti, kad geriausiai elgesys atsiskleidžia privatumo sąlygomis, kai žmogui nėra reikalo savęs varžyti. Puikus anoniminio pseudoprivatumo (nes žmogus vis tiek transliuoja savo požiūrį, bet gali neprisistatyti) pavyzdys yra interneto komentarai.
Komentarai atskleidžia mūsų požiūrį į daugelį dalykų. Gausūs komentarai rodo, kad esame neabejingi, ir galbūt net gali pretenduoti į tam tikrus apibendrinimus, pavyzdžiui, apie tai, koks bendravimo stilius lietuviams labiausiai priimtinas ir kaip jie vertina vieną ar kitą dalyką.
Pavyzdžiui, amžių. Mat turbūt visose pasaulio kultūrose esama tradicijos gerbti garbaus amžiaus sulaukusius.
Galima daryti prielaidą, jog lietuviai savaip domisi garbaus amžiaus sulaukusiais monarchais. Nes Anglijos karalienės vizitą Vilniuje aprašęs „Delfi“ tekstas pavadinimu „Elžbieta II: ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ sulaukė 1343 labai įvairių komentarų. Keli nepalankūs garbaus amžiaus sulaukusios britų monarchės vertinimai (ne patys radikaliausi):
„Viena išpirdėlė kitą pirdžių aplankė, kad apie įkapes paplepėt... ir jums runkeliai tai kainavo n mln. Lt... džiaukitės!!!!“; „kokio velnio jai čia prireike...? savų karaliukų-nabašninkų pilna.“; „šūdai tie anglai...api(***)t kaip mažus vaikus juos“. (šių ir kitų citatų rašyba ištaisyta– A.S.)
Lietuvos prezidento 80- mečiui skirtas „Delfi“ tekstas „V.Adamkus: didelių priekaištų sau neturiu” sulaukė 250 irgi įvairių komentarų. Kaip ir britų monarchės atveju, užsimezgė ilgesnių ar trumpesnių pokalbių. Vieną labai trumpą norėtųsi čia pacituoti:
„Sveikinu p . Prezidentą sulaukus tokio gražaus Jubiliejaus.Tai buvo didelis ir p. Almos nuopelnas.Man atrodo, kad Ji puiki Jūsų palydovė ne tik visuomeniniuose reikaluose, bet ir šeimoje.Vyras gali gyvenime tik tada daug pasiekti, jei įsiklauso į nuoširdžius žmonos patarimus. Būkit laimingi.“
Ir operatyvus to, kas pasakyta, įvertinimas po 4 minučių:
„APSIŠIK?“ (Kodėl klaustukas – sunku suprasti, galbūt iš nekantrumo)
Be abejo, nėra tie komentarai vien pro ar contra Anglijos karalienę arba Lietuvos prezidentą. Vis dėlto galima daryti išvadą, kad kalbamasi bekompromisiniu tonu, vartojant negailestingą (vertinant labai nuoasaikiai) leksiką.
Kita vertus, Anglijos karalienė ir Lietuvos prezidentas – vieši asmenys ir neprivalo visiems patikti. Tiesa, tarp teiginių „Man jis nepriimtinas“ ir „Atsibodo tas gaidys ( vietoj šio galimi kiti labai įvairūs žodžiai, ir tai byloja apie lietuvių išmonę)“ esama skirtumo.
Kad taptų mandagios, Vakarų visuomenės turėjo nueiti ilgą ir nelengvą kelią, kuriame netrūko dramatiškų konfliktų (abiejų praėjusiame amžiuje Europoje kilusių pasaulinių karų priežastimi iš dalies galima įvardyti netoleranciją). Bet jos tą kelią nuėjo. Galima būtų tarti, kad iš jų patirties galėtume pasimokyti ir nekartoti jų klaidų. Bet tokia perspektyva vargu ar tikėtina - matyt, žmogui būtina tam tikra prievarta, susijusi su betarpiška asmenine patirtimi. Klausimas galėtų būrti maždaug toks: kas iš tiesų yra stiprus – tas, kuris susivaldo, ar besirenkantis pačią stipriausią, neretai necenzūsinę leksiką, kuria apibūdina kitą, „svetimą“, pats išlikdamas anonimiškas.
Taip, kalbama apie tą patį galbūt nuobodoką politinį korektiškumą, kuris jokiu būdu nepanaikino saugumo, skurdo, asmeninių dramų grėsmių. Tik jo besilaikantys žmonės savo jausmus ir požiūrius išreiškia paisydami juos supančios galbūt įvairios publikos.
Anglijos „Premier“ lygos vienuoliktojo turo rungtynėse čempiono titulą ginančio Londono "Chelsea" klubo kapitoną Johną Terry tikriausiai gerokai apstumdė prieš kampinį „Tottenham Hotspur“ baudos aikštelėje. O ir šiaip jis turbūt buvo apimtas siuto ("Chelsea" pralošė 2-1), bet kai nesusivaldęs kažką nemalonaus pasakė apie „Tottenham“ spalvotuosius ir teisėjo buvo išvytas, tylėdamas paliko ir aikštę, ir stadijoną.
Kas nors pasakytų, kad pavyzdys neadekvatus, „pritemptas“. Galbūt. Be to, niekas netrukdo tvirtinti, esą kai niekas negirdi, ir tas J.Terry – apie visus ir visaip... Sunku pasakyt – dėl tokių vertinimų kiekvienas apsiprendžia individualiai. O mūsų aistringą ir įdomų gyvenimą galbūt iliustruoja dar vienas „Delfi“ komentaras - šįkart apie Lietuvoje sulaikytą Vokietijoje automobilius vogusių vagių gaują:
„Lietuva LIETUVIAMS šitie automobilių vagys juk vagia ne lietuvoj, taip kad tik pagyrimų verta. IR NEUŽMIRŠKIT, KAD GYVENAT LIETUVOJ. LIETUVA LIETUVIAMS.“
Epilogas
Žmogus pareiškė: „Tu esi debilas.“ Ir pridūrė prieštarauti neleidžiančiu tonu: „Taip pat tu, tu, dar – tu, taip pat jis, ji – karoč‘, visi jūs debilai.“ Kažkas garsiai suabejojo: „Gal vis dėlto esama ir nedebilų.“ „Tada ir tu – debilas!“ – nedelsiant buvo pats įvertintas. Taip įtemptai nugyvenęs dieną, vakare žmogus atsiduso: „Na, ir pavargau aš nuo tų debilų...“