Be to, manoma, kad 1987–1989 metais slopinant ginkluotą kurdų armijos, vadinamosios „pešmergos“, pasipriešinimą žuvo 100 tūkstančių žmonių. Pora tūkstančių kaimų nušluoti nuo žemės paviršiaus, o ekonominė infrastruktūra Irako šiaurėje buvo visiškai sunaikinta.

Kurdai – tauta, gyvenanti Irane, Irake, Sirijoje ir Turkijoje. Esama bendruomenių Libane, Armėnijoje, Azerbaidžane, taip pat - Vakarų šalyse. Kurdų gyvenama teritorija vadinama Kurdistanu. Pasaulyje gyvena 27-28 milijonai kurdų, jie yra viena didžiausių tautų, neturinti savo valstybės.

Daugiausia – apie 15 milijonų kurdų gyvena Turkijoje, Irane – apytikriai 5-6,5 milijono, Irake gyvena maždaug 4-6 milijonai kurdų. Didžiausia, maždaug pusės milijono, bendruomenė yra Europoje, įsikūrusi Vokietijoje.

Irako kurdai sudaro 16 procentų visų Irako gyventojų. Po S. Huseino režimo žlugimo kurdų lyderiai beveik visą laiką spaudžia Irako valdžią, kad Kurdistanas gautų jei ne visišką nepriklausomybę, tai bent labai plačią autonomiją. Tarkime, jie pareiškė, jog jų kariuomenė skirta tiktai Kurdistano saugumui užtikrinti ir už jo teritorijos sienų jokiose operacijose nedalyvaus. Taip pat reikalaujama, kad visos pajamos už Kurdistane išgaunamą naftą atitektų kurdams.

Kurdistano pretenzijos tapti nepriklausoma valstybe kelia didelį nerimą Turkijai ir Iranui. To ypač bijomasi Turkijoje, kur kurdų mažuma aktyvi, ne kartą vyko net ginkluoti susirėmimai su Turkijos kariuomene. Ankara yra pareiškusi, kad keli tūkstančiai Turkijos karių, dabar dislokuotų Irako Kurdistane, neribotam laikui pasiliks Irako pasienio su Turkija rajonuose.

Daugybė kurdų S. Huseino valdymo metais paliko tėvynę ir išsibarstė po pasaulį, dažniausiai išvykdami į Vakarus.

Siūlau pokalbį su režisieriumi ir teatro teoretiku Fadilu Jafu, kurdu, jau 25 metus gyvenančiu Stokholme. F.Jafas 1976-aisiais baigė Bagdado universitetą, vėliau mokėsi Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), Londone, Stokholme. Dirba Europoje, Šiaurės Afrikos šalyse, Viduriniuosiuose Rytuose. Stokholme vadovauja kurdų teatrui.

- Jūs mokėtės įvairiose Europos aukštosiose mokyklose, bet užaugote tėvynėje Kurdistane...

Failas Jafas: Taip, aš augau Kirkuko mieste. Tai žinomas miestas, jame visą laiką vyko konfliktas tarp vietinių žmonių ir valdžios. Mes manome, kad tai kurdų miestas, o valdžia Kirkuką laiko Irako miestu. Apskritai Kirkukas – įvairiatautis miestas, čia gyvena kurdai, turkmėnai, arabai, asirai. Kirkukas taip pat ir daugiakultūris miestas. Dėl to mes, Kirkuko kurdai, kalbame ne tik kurdiškai, bet ir arabiškai ir turkmėniškai.

Žinoma, tai labai įdomus miestas. Ten aš ėjau į mokyklą. Ten išmokau arabų ir turkmėnų kalbas. Vaidinau mokyklos teatre. Viso ko pradžia buvo ten, Kirkuke. Mėgau kiną, ypač vesternus. Būdamas jaunuolis žavėjausi Elizabeth Taylor, ji man atrodė labai graži.

- Kas lėmė, kad prieš dvidešimt penkerius metus išvykote į Vakarus ir ten pasilikote?

F.J.: Prieš išvykdamas į Vakarus, aš studijavau Bagdade, teatro institute. Iš pradžių buvau aktorius, taip pat dirbau radijuje. Taip pat rašiau, daugiausia apie teatrą. Nors mokiausi aktorystės, po universiteto dirbau režisieriumi Kurdistane.

Išvykti į Vakarus tiesiog norėjau. Gyvenau Kurdistane, paskui Bagdade, ir tas pasaulis man buvo per siauras. Aš turėjau tikslą pamatyti platųjį pasaulį. Iš pradžių norėjau vykti į Ameriką. Ten turėjau draugą, kuris rūpinosi, kad galėčiau nuvykęs ten gyventi.

Be to, norėjau mokytis Rusijoje, nes man labai patiko rusų teatras. Tai buvo labai įdomu, bet pats gyvenimas Sovietų Sąjungoje man nebuvo labai įdomus. Trečia išvykimo priežastis ta, kad politinė padėtis Irake buvo labai sudėtinga. Ten nebuvo demokratijos.

- Jūs augote S. Huseino valdymo laikotarpiu. Koks yra kurdų požiūris į jį?

F.J.: Trumpai kalbant kurdų ir S. Huseino santykius galima lyginti su žydų ir Adolfo Hitlerio santykiais. Tai labai sudėtinga. S. Huseinas naudojo prieš kurdus visas priemones. Mano kartos žmonės matė S. Huseino valdymą nuo pradžios iki žlugimo. Jo valdymo pradžioje išvyko labai daug kurdų. Vakaruose iki S. Huseino valdymo kurdų buvo labai mažai, daugiausia intelektualai, mokslo žmonės.

- Ką reiškia būti kurdu šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kurdai nori turėti savo valstybę?

F.J.: Taip, kurdai labai išsibarstę. Pakeisti šią padėtį labai sunku. Prieš kokius dešimt metų buvo net sunku pažinti vienas kitą. Bet po Šaltojo karo, žlugus Sovietų Sąjungai, po to, kai žmonės pradėjo bendrauti, daug kurdų susirado vieni kitus Europoje. Susitikome kurdus iš Irano, Turkijos, net iš Rusijos ir subūrėme kultūrinę bendruomenę, kuri organizuodavo susitikimus, politinius mitingus. Mes pradėjome dirbti kartu. Pradėjome kurti ir vykdyti politinius ir kultūrinius projektus.

Dabar daug lengviau suprasti vieniems kitus, bendravimas tapo aktyvesnis ir paprastesnis negu anksčiau. Dabar bendrauti lengviau, palaikome ryšius su kurdais, gyvenančiais Kurdistane, galime dalintis filmais, literatūra, teatru.

- Kurdai gyvena Turkijoje, Irake, Irane, visur jiems tenka prisitaikyti. Ar skiriasi skirtinguose kraštuose gyvenančių kurdų kalba?

F.J.: Mes turime porą dialektų - Komandži ir Sorani. Komandži dialektu kalbama daugiausia Turkijoje ir Irake, o Sorani yra literatūrinė kalba. Anksčiau, kai kurdai mažiau bendravo, tų dialektų neturėjome. Dabar tapome artimesni, turime mažiau problemų.

Skiriasi abėcėlės. Turkijoje kurdai naudoja lotynų raides, o Irake ir Irane - arabų. Aišku, tai nemažas nepatogumas. Bet anksčiau mes niekada neturėjome kurdų kalbos norminimo institucijų, koledžų ar universitetų, kurie bandytų sumažinti kalbinius skirtumus.

- Ar esama politinės valios arba iškilių asmenybių, kurios darytų kokius nors konkrečius žingsnius, kad kurdai imtų vienytis?

F.J.: Žinoma, yra kelios didelės kurdų partijos, kurios turi savo konkrečią kultūrinę programą ir nori spręsti kultūrines problemas. Irake šiuo metu veikia dvi kurdų partijos – demokratų partija ir patriotinė partija. Abi jos turi skirtingas kultūros ir modernios visuomenes vizijas. Manau, kad Irake ir Kurdistane yra pasiektas didžiausias progresas šiais klausimais, nes ten jau atsirado universitetai, kurdų kalbos komisija. Šios institucijos užsiima kurdų kultūros sklaida.

Bet problema išlieka, nes didesnioji kurdų dalis gyvena Turkijoje ir neturi jokių kultūrinių teisių. Irake šios sąlygos visada buvo geresnės, nes vietiniai kurdai daug stipriau kovojo. Keturiasdešimt metų žmonės kovojo ir pasiekė, kad kai kurie jų reikalavimai būtų vykdomi.

- Kaip kurdai žiūri į Jungtines Amerikos Valstijas? Kaip jie vertina amerikiečių buvimą šiame regione?

F.J.: Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Pirmiausia, amerikiečiai kovojo prieš S. Huseiną. Amerikiečiai buvo ta išorinė jėga, kuriai pavyko ateiti į Iraką ir jį nuversti – kurdams ir irakiečiams tai buvo neįmanoma.

Kurdai Ameriką vertina kaip naujos visuomenės kūrimo garantą. Vienas iš amerikiečių invazijos tikslų ir buvo modernios visuomenė kūrimas. Tiesa, kliūtys ir problemos pasirodė esančios didesnės, ir dabar ta perspektyva nėra labai aiški. Bet kurdams atsivėrė geros galimybės.

- Jau dvidešimt penkerius metus gyvenate Europoje, keliaujate po pasaulį. Kuo save laikote - europiečiu, kurdu, kosmopolitu? Galvojate kada nors sugrįžti į Kurdistaną?

F.J.: Kai išvyksti iš šalies, niekada jai nebepriklausai. Taip, esu kurdas, bet kai grįžtu į Kurdistaną, nesijaučiu esąs vienu iš tėvynainių. Tuo pat metu nejaučiu, kad, pavyzdžiui, ir europiečiai mane priimtų kaip vieną iš jų. Daugelis svetur gyvenančių žmonių jaučiasi visai kitaip nei žmonės, gyvenantys savo gimtosiose šalyse.

Niekada nelaikiau Švedijos savo šalimi, bet oficialiai aš – švedas. Visuomenė niekada visiškai nepripažins ir nepriims žmonių, atvykusių iš kitur, nors galbūt ir laikys juos savo visuomenės dalimi. Mentališkai nebūsi pripažintas, visada daugiau ar mažiau liksi autsaideris.