Taigi demokratijos požiūriu labai negerai, kai nemažos dalies piliečių interesai ir pažiūros nėra nei atstovaujamos, nei atspindėtos politinėje sistemoje, nėra išreiškiamos bei formuluojamos žiniasklaidoje.
Ne mažesni pavojai demokratijai kyla dėl politinių jėgų pusiausvyros stokos. Mūsų politinėje sistemoje šiandien galingai reiškiasi dešiniosios pažiūros, ir tai iš dalies yra gerai. Taip atstovaujami verslo interesai. Tačiau nėra deramai atstovaujamas kitų natūraliai susiformuojančių interesų spektras, - šiuo atveju turiu galvoje pirmiausia darbuotojų interesus.
Šiame kontekste kaip tik imi pasigesti ir politinės profesinių sąjungų misijos. Jos turėtų drąsiau priminti visuomenei ir politikams, kad yra ir kitas požiūris į ekonomiką, į politiką. Ir jeigu tai bus daroma, aktyviau dalyvaujama viešose diskusijose,- mažesnė tikimybė, kad atsiras naujų “pranašų”, naujų “revoliucionierių”, galų gale taip ir neatnešančių laimės šitam kraštui.
Pasigendame ir dar kito - “vertikaliojo” - balanso, t.y. pusiausvyros tarp individualių, bendruomeninių bei valstybės interesų.
Dešinioji mūsų visuomenės pusė, kurios ideologiją radikaliai išreiškia Lietuvos laisvosios rinkos institutas, ypač ryškiai atstovauja antirespublikoniškoms pozicijoms. Beveik nėra bendrų, visuomeninių, kuopinių interesų, - teigia šios pasaulėžiūros šalininkai.
O juk negalima “nurašyti” nei valstybės, nei politinių partijų, nes be jų negali apsieti demokratinė santvarka. Tuo tarpu individualistinė mintis mums bando įteigti, kad ekonomika augs geriau, jeigu valstybė į tuos reikalus visiškai nesikiš.
Ekonomika - tai ir “viešasis reikalas”. Primenu, kad pridėtinę vertę, turtą kuria ne vien verslininkas. Antra, ekonomika - tai ir viešasis sektorius - švietimas, sveikatos apsauga, mokslas ir t.t. Jame taip pat kuriamas turtas. Mūsų kvalifikacijos, mūsų sveikata yra ne tik privatus, bet ir viešasis, respublikos interesas. Darbo jėgos atkūrimas nėra tik privatus žmogaus reikalas, tai yra ir viešasis, bendrasis reikalas.
Viešojo intereso, respublikos reiškiniui paaiškinti svarbios yra vadinamosios viešosios gėrybės.
Kol kas Lietuvoje tokią sąvoką vargu ar išgirsi vartojant, nes rinkos fundamentalistai jos nemėgsta. O juk tai "vadovėlinė" sąvoka. Kai minime “viešąsias gėrybes”, turime galvoje tokias bendrai naudojamas gėrybes kaip žinios, mokslo ir kultūros lobiai, kaip nacionalinis saugumas ir t.t.
Viešųjų gėrybių sąvoka svarbi, nes padeda suprasti, jog turtas yra ne tik prekės, o ekonomika - ne tik rinka. Tada į vertybių bei ekonomikos sąvokų sistemą įtraukiame institucijas, žmogiškąjį, socialinį kapitalą. Tam tikru požiūriu sudėtine respublikos bei visuomeninio turto dalimi tampa ir įstatymai, šiandienos politinė tvarka. Ekonomikos apibrėžimas tampa platesnis, aprėpdamas ir sveikatos paslaugas, ir švietimą bei kultūrą, ir politiką.
Bet kurios partijos uždavinys yra atstovauti ne privačiam interesui, o respublikai - viešajam, bendrajam, valstybės reikalui. Deja, šiandien politika žymiu mastu privatizuota: tas “geras žmogus” davė 100 tūkstančių, anas davė du ar tris kartus daugiau... Jokia partija jokioje šalyje nebus laisva ir respublikoniška, jeigu ji bus tik privačiai finansuojama.
Deja, terminai “privati viešoji politika”, “privatizuota respublika” gana tinkami dabartinei situacijai apibūdinti. Šiandien turim tokią politinę situaciją, kai viešasis interesas, respublika tampa priemone privačiam interesui įgyvendinti. Ir tai yra baisi valdymo anomalija, moksliškai tariant, - biuro patologija.
Beje, biuro patologija gali suklestėti ir privačiame sektoriuje,- pavyzdžiui vadovas gali įmonę paversti asmeniniu, savo šeimos interesų patenkinimo priemone. Verslininkas turi tarnauti savo firmai, vesti savo firmą, ir jei jam tai sekasi - jis geras vadybininkas. Jeigu firma tampa tik jo privačiu reikalu, tik jo asmeninių interesų įgyvendinimo priemone,- turime reikalų su biuro patologija. O tai yra vadybos vėžys.
Respublika, bendrasis reikalas, mano nuomone, kenčia dėl dviejų dalykų..
Pirmas - blogas valdymas.
Kita priežastis - nepakankamas viešojo sektoriaus finansavimas. Sutinku, kad vien geras universitetų, švietimo ar sveikatos apsaugos, pagaliau valstybės valdymo finansavimas neišspręs problemų. Kaip universiteto žmogus pripažįstu, jog vien pinigai universitetų efektyvumo nepakels. Turi būti ir pinigai, ir vadyba. Vien vadyba be pinigų daug neduos, vien pinigai be vadybos irgi neduos laukiamo rezultato.
Didelė kliūtis - verslininkų atsiribojimas nuo viešojo reikalo, nuo respublikos, jų nuostata, kad reikia dar labiau mažinti mokesčius, kad valstybė turi dar mažiau dalyvauti ekonomikoje. O, kaip jau esu sakęs, verslas (žiniasklaida - taip pat verslas), o ne politikai lemia šalies raidos strategiją.