Lietuva - ne NVS
Anaiptol ne su viskuo sutinku, ką yra parašęs ir pasakęs Dž.Sorosas. Jis - neabejotinai įžvalgus ir įdomus žmogus, bet tikrai ne viską jis pajuto ir suprato Rytų Vidurio Europoje, kuriai linkėjo suformuoti atviras visuomenes, išsižadančias visų intelektinių ir moralinių monopolijų bei bet kokio istorinio teisuoliškumo ar aukos sindromo.
Atviros Lietuvos fondo dėka įvyko dideli pokyčiai šalies intelektualiniame ir akademiniame gyvenime. Puiki literatūra, vertimai, stažuotės, kūrybiniai projektai, jaunų profesionalų ugdymas - visa tai ne tik didino geros lektūros ir įdomių viešų renginių kiekį, bet ir keitė šalies atmosferą. Ypač politinę atmosferą, kuri šiuo metu, deja, yra gerokai slogesnė nei ji buvo dar prieš kokius septynerius metus.
Apie Dž.Soroso fondo veiklą Lietuvoje tenka kalbėti būtuoju laiku. Jis pasitraukė iš Rytų Vidurio Europos, nusprendęs, kad ES narėmis tapusios šalys pačios pasirūpins tolimesne atviros (arba solidarios ir pilietiškai konsoliduotos) visuomenės kūryba. Jo tolimesniais prioritetais lieka Vidurio Azija, Afrika bei pačios JAV - ypač jų socialiniai kontrastai, skurdo įveikimas bei šiose šalyse slypinčių didžiulių galimybių panaudojimas globalizacijos eroje.
Be jokių abejonių, būtų tiesiog nuodėminga, nepadoru ir neskoninga lyginti nūdienos Lietuvą su Afrikos, Vidurio Azijos ar pagaliau NVS šalimis. Lietuva stipriai atsiplėšė nuo Balkanų šalių (išskyrus Slovėniją), toli paliko daugybę Rytų Europos šalių ir šiandien atrodo kaip klestintis vakarietiškas kraštas, lyginant su tikrai vargingomis šalimis. Bet ar iš to seka išvada, kad G. Sorosas laiku pasitraukė iš Lietuvos?
Anaiptol ne. Lietuva buvo palikta dramatiškoje kryžkelėje tarp konfliktuojančių savo raidos ir ateities scenarijų bei politinio gyvenimo formų. Apie kokią atvirą visuomenę (priėmus Dž.Soroso ir jo mokytojo Karlo Raimundo Poperio retoriką) galima kalbėti šalyje, kurioje buvo apsiribota akademinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis, bet beveik nieko neįvyko moterų, vaikų, kalinių ir psichikos ligonių teisių apsaugos srityse?
Beteisiškumas ir karas
Informacijos sferoje ir viešųjų debatų erdvėje mes iki šiol nesame tikri ES nariai ir nedalyvaujame Europos ateities svarstymuose. Akademinėje sferoje iki šiol regime beteisiškumą ir visų karą prieš visus. Net tokie terminai kaip akademinė bendruomenė ar juolab humanitarų bendruomenė tėra fikcijos - vadinant daiktus jų tikrais vardais, tokių bendruomenių Lietuvoje iki šiol nėra.
Formuojasi statusui, turto cenzui bei galios kiekiui hipertrofuotai jautri visuomenė, kuri iki šiol nėra atvira ne tik supančio pasaulio, bet ir savo pačios istorijos bei tradicijos atžvilgiu. Vis labiau menkėja moralinio autoriteto galia ir visuotinai priimtų politikos ir kultūros veikėjų veiklos vertinimo kriterijų pojūtis.
Prie šitų problemų prisidėjo dar ir tokia neganda kaip VSD politizacija bei jos efektyvios veiklos ir atsiskaitomybės Seimui ir visuomenei paralyžius, keliantis klausimą, kam tarnauja mūsų šalies jėgos struktūros. Jei iki šiol atrodė, kad didžiausia problema lieka visuomenė ir kad valstybė vis dėlto funkcionuoja, šiuo metu kyla abejonių, ar kolapsas neištiko ir mūsų valstybės.
Vadinasi, didžioji Dž.Soroso ambicija sukurti atvirą visuomenę ir pasipriešinti lemtingam Rytų Vidurio Europos istorinio likimo mazgui - nuolatinei priklausomybei nuo stipresnių šalių bei visų pirma nuo Vakarų Europos ir Rusijos tarpusavio santykių būklės - taip ir liko užmestas projektas. Tačiau Dž.Sorosas pasitraukė tada, kada jo fondo paramos Lietuvai reikėjo turbūt labiau nei jo veikos pradžioje.
Lygiai tas pats pasakytina apie Laisvosios Europos radijo lietuviškąją tarnybą, kuri buvo uždaryta tada, kada jos Lietuvai reikėjo kaip niekada anksčiau - prieš pat R.Pakso skandalą, kai Lietuvos informacinės erdvės silpnumas ir deformacijos mums vos nekainavo valstybės ir jos vakarietiško kurso.
Vakarų iliuzija
Kodėl taip akcentuoju JAV kongreso pagalbos Laisvosios Europos radijui nutraukimą ir iškilaus bei dosnaus filantropo Dž.Soroso pasitraukimą kaip tarpusavyje susijusius dalykus? Todėl, kad abiem atvejais matome tą pačią Vakarų iliuziją - naivų įtikėjimą, kad naujai demokratijai arba sąjungininkui reikia padėti tik iš pradžių, o po to ji(s) esą apgins savo interesus ir įrodys savo gyvybingumą.
Ši iliuzija remiasi tarsi racionaliomis prielaidomis, bet visiškai nepriima domėn tokių dalykų kaip istorinės traumos, visuomenės skilimas, elito silpnumas, praeities nostalgija ir sociopolitinių bei žmogiškų resursų ribotumas.
Lietuva tiek jėgų išeikvojo savo transformacijai ir integracijai į ES, kad neverta iš jos artimiausiu metu tikėtis esminės pažangos daugelyje kitų svarbių sričių. Jau dabar darosi aišku, kad pilietinė visuomenė, žmogaus teisės, kultūra ir išsilavinimas nėra tarp mūsų šalies strateginių tikslų ir politinių prioritetų. Todėl ir matome senųjų jėgų revanšą bei regresą net ir ten, kur dar neseniai išdidžiai tarėmės pasiekę lūžius.
Neabejoju, kad Dž.Sorosas bus plačiai aprašytas ir rimtai išanalizuotas Rytų Vidurio Europos mokslininkų bei žurnalistų. Vienas dalykas nekelia abejonių - jo dėka Lietuvos ir kitų regiono šalių inteligentija gavo viltį ir šansą kažką rimta nuveikti be papildomos (ir neretai žeminančios) veiklos valdžios koridoriuose.
Kad ir kaip būtų, nepalyginamai kilniau likti mūšio lauke ir užbaigti pradėtą didelį darbą, nei eksperimentuoti svetimais likimais ir mokyti patiems išgyventi žmones, kurie kovoja ne idėjines kovas, o yra palikti akis į akį su daug kam akla ir kurčia senąja sistema.
Tokia laikysena primena rusų teatro ir kino režisieriaus Marko Zacharovo filmo „Paprastas stebuklas“ herojų burtininką, kuris staiga apleidžia savo sukurtos pasakos personažus, nes jam jie pasidaro pernelyg nuspėjami ir nuobodūs. Gerai, kad jie stebuklą sukuria patys ir išgyvena, bet tai gan žiaurus žaidimas.
Dž.Sorosas pasitraukė ne laiku ir padarė rimtą klaidą. Jei jis būtų dar bent keletą metų rėmęs Rytų Vidurio Europą, jos viešojoje erdvėje būtų įvykusios rimtos ir gal net negrįžtamos permainos. O dabar ir toliau tebesame užleistas projektas, ties kurio atnaujinimu desperatiškai mėginama telkti visuomenę.
Ką gi, belieka patiems sukurti stebuklą, kaip minėtame M.Zacharovo filme, pastatytame pagal Jevgenijaus Švarco pasaką. Kitos išeities, regis, nėra ir nebus.