1968 m. rugpjūtį pasirodžius dabar jau klasika tapusiam E. Phelpso straipsniui, analizuojančiam darbo užmokesčio dinamiką ir pusiausvyrą darbo rinkoje, nuoširdžiai tikėta šiek tiek anksčiau anglų statistiko Albano Williamo Phillipso suformuluota priklausomybe tarp nedarbo ir infliacijos. Garsioji Phillipso kreivė rodė statistiškai patikimą darbo užmokesčio ir kainų svyravimo per laiką paaiškinimą, tad tuomet ekonominės politikos formuotojai manė galintys kontroliuoti ekonomiką ir pakreipti ja pageidaujama linkme.
Manyta, kad padidinus ar sumažinus pinigų pasiūlą, taigi paveikus infliaciją, galima pasiekti trokštamą nedarbo lygį. Vis dėlto garsus ekonomistas Miltonas Friedmanas (už savo darbus Nobelio premija apdovanotas dar 1976 m.) ir šių metų laureatas E. Phelpsas griežtai kritikavo tokią nuomonę, beje, dar tuo metu, kai priklausomybė veikė labai tiksliai. Jie įrodinėjo, kad tokio ilgalaikio abipusio sąryšio egzistavimas kertasi su ekonominės teorijos pagrindais. Aiškinta, kad tariama priklausomybė turėtų labai greitai (per porą, daugiausia – 5 m.) išnykti, jei ekonominės politikos formuotojai išties pabandytų ją pritaikyti, t. y. tuo atveju, jei jie pabandytų sumažinti nedarbą pasinaudodami aukštesne infliacija. Infliacijos palaikymas priverstų darbuotojus ir įmones peržiūrėti savo lūkesčių formavimo būdus.
Išties, jei metai iš metų infliacija pastoviai teigiama, būtų nelogiška (dar daugiau – kvaila) tikėtis, kad šių metų kainų lygis bus toks pat kaip praėjusių metų kainų lygis, t. y. būtų nerimta laukti nulinės infliacijos. Žmonės nelinkę kelis kartus daryti tos pačios klaidos, todėl, kai infliacija pastoviai teigiama ir ilgai išlieka nepakitusi, žmonės, formuodami savo lūkesčius, atsižvelgia į egzistuojančią infliaciją ir jos pastovumą. Būtent šis lūkesčių formavimo pasikeitimas ir keičia sąryšio tarp nedarbo ir infliacijos prigimtį.
Ekonominė praktika ir tolesni teoriniai atradimai parodė, kad M. Friedmanas ir E. Phelpsas buvo neabejotinai teisūs, ir ilgainiui suprasta, kad galima stebėti tik priklausomybę tarp nedarbo lygio ir infliacijos lygio pokyčių, o tos priklausomybės modifikacijas nulemia žmonių ir įmonių lūkesčių formavimosi pasikeitimai.
Bene svarbiausias žodis šiame, atrodytų, perdėm mįslingame akademiniame tekste yra lūkesčiai. Šių metų laureato ir jo kolegų darbai leido suprasti, kaip patys žmonės yra savo ekonominės erdvės kūrėjai. Kita vertus, taip suvokiant ekonominius procesus, reikia sutikti, kad valdžios projektai visada transformuojami žmonių galvose, tad valdžios prognozuojami ir realiai gaunami rezultatai neretai gali būti (o ir yra) visiškai skirtingi.
Tuo atveju, kai žmonės ir įmonės vadovaujasi racionaliaisiais lūkesčiais, ekonominę politiką būtų neteisinga suprasti kaip nors ir sudėtingos, bet pasyvios sistemos kontrolę. Verčiau apie ją reikėtų galvoti, kaip apie tam tikrą sudėtingą sąveiką tarp ekonominės politikos formuotojų ir visų kitų ūkio subjektų. Šiuo atveju vadovaujamasi lošimų teorija, kuri savo ruožtu jau veda prie kitokios ekonominės politikos vizijos, kur net geriausios ekonominės politikų formuotojų intencijos gali iš tiesų lemti baisias negandas.
Apibendrinant reikia pastebėti, kad tie uždaviniai, kuriuos skelbė racionaliųjų lūkesčių kritika, devintojo dešimtmečio pabaigoje atvedė prie nuodugnios makroekonomikos mokslo peržiūros. Esminė struktūra buvo išplėtota atsižvelgiant į racionaliųjų lūkesčių teorijos išvadas, žmonių ir įmonių elgesys pradėtas vertinti iš ateities perspektyvos. Tokios tad tiesos, kurias privalėtų suvokti kiekvienas modernus politikas ir pilietis.
„Ekonomisto komentaras“ – pirmadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).