Ji kalbėjo apie metodiškai ir tikslingai Čečėnijos civilius gyventojus žudančią Rusijos kariuomenę, apie čečėnes mergaites ir moteris prievartaujančius rusų karininkus, apie Kremliaus organizuotą melo kampaniją, dangstančią karo nusikaltimus. Galiausiai ji kalbėjo apie gėdingą Vakarų politikų oportunizmą, bailumą ir pataikavimą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Be padrikų emocijų
Ana kalbėjo ne audringai, o ramiai ir kone matematiškai tiksliai. Tai buvo ne padrikų emocijų, o faktų ir argumentų kalba. Tuo ji darė dar didesnį įspūdį. Tai buvo ne teatrališkas kalbėjimas užuominomis, būdingas siekiantiems greito efekto, o gerai parengtos ir kruopščiai išstudijuotos medžiagos pristatymas, kurį atliko savo akimis viską matęs, autentiškai užfiksavęs ir nieko neiškreipęs žmogus.
Jau po pirmųjų jos sakinių tapo aišku, kad Ana atstovavo tam Rusijos inteligentų sluoksniui, kurio heroizmas ir gebėjimas sakyti visą tiesą brutaliam režimui į akis pelnė jam didžiulę visų mąstančių ir į moralinį provincializmą nenusiritusių žmonių pagarbą. Jos kalbėjimas buvo aštrus, tiesus, negailestingas, bet sykiu paprastas, be jokios patetikos ar perdėtos retorikos.
Taip kalbėjo Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, Vladimiras Bukovskis, Sergejus Kovaliovas - didieji rusų disidentai ir bebaimiai kovotojai už žmogaus teises, prieš kurių kilnumą ir drąsą nublankdavo didžiosios daugumos Vakarų intelektualų saugi bravūra ir audringos, bet lengvai nuspėjamos tirados, nukreiptos prieš tai, kas jiems niekada nekėlė ne tik fizinės grėsmės, bet ir didesnės psichologinės įtampos.
Ana atstovavo tai pačiai lemtingai mažumai, kuri nuo Piotro Čaadajevo laikų gynė Rusijos garbę pasaulio akivaizdoje. Sykiu ji priklausė tai Rusijos visuomenės daliai, prieš kurią jau du šimtus metų nuožmiai kovoja Rusijos valstybė. Tai tiesą sakanti ir prieš nieką nesilankstanti visuomenės dalis, vis dar menanti geriausias šios šalies inteligentijos tradicijas ir atsisakanti gyventi melo, demagogijos ir oportunizmo liūne.
Režimas netoleravo
Dabar prisimindamas Anos kalbą Grace, aš sykiu ją susieju su tuo, ką maždaug prieš porą metų Vilniaus forume apie rusų kalbą pasakė kitas didis disidentas - Solidarumo aktyvistas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius ir leidėjas Adamas Michnikas.
Paklaustas apie tai, ar jam tebeverta kalbėti rusų kalba, A.Michnikas atsakė, kad jam rusų kalba visada buvo ir bus laisvės bei drąsos kalba, o sykiu kad jam gaila visų, kurie šito nesupranta. Šie žodžiai kaip niekas kitas apibūdina jausmą, kurį man sukėlė A.Politkovskajos kalbėjimas.
Žinoma, jai kalbant beveik visi kiti Rusijos atstovai dingo iš salės ir skubiai perėjo į kitą sekciją. Du Baltarusijai atstovavę dailininkai po Anos kalbos puolė protestuoti prieš Europos kultūros parlamento politizavimą - esą kaip galima kalbėti apie Čečėniją, jei susirinkome kalbėti apie meną ir dvasingumą, kurių tikslas - išgelbėti pasaulį nuo masinės kultūros.
Bet vienas žmogus auditorijoje iškart jai pasakė: „Būkite gera, kalbėkite toliau. Nenustokite kalbėti. Jūsų šalis anksčiau ar vėliau Jus supras ir pasuks kitu keliu. Gal tai įvyks negreitai, bet tai tikrai įvyks“. Tas žmogus - vengrų disidentas ir filosofas Gasparas Miklošas Tamašas.
Aš priėjau prie Anos ir padėkojau, pasakęs, kad jos dėka dar kartą pajutau, kaip myliu tą Rusiją, kuriai ji atstovauja. Graži, elegantiška ir nesusireikšminusi moteris man šyptelėjo kaip senam draugui ir pajuokavo apie amžinąsias Rytų ir Vakarų Europos susikalbėjimo problemas. Ji nekalbėjo kaip istorinė figūra ir anaiptol nesijautė monumentali.
Manęs neapleido slogi mintis, kad režimas ilgai jos netoleruos. Vėliau, perskaitęs istoriją apie mėginimą ją nunuodyti (ir žinodamas, kad to paties laikraščio „Novaja gazeta“, kuriame dirbo Ana, žurnalistas Jurijus Ščekočichinas buvo nunuodytas), supratau, kad mano niūrios intuicijos turi pamato. Klausimas buvo ne „ar“, o „kada“...
Žurnalistai - lyg priešai
Kas bijojo Anos Politkovskajos? Daug kas. Visų pirma - Kremliaus politinis aparatas ir Vladimiro Putino autoritarinis režimas, mėginantis šiandien pasauliui įpiršti naują politinės minties stebuklą apie Rusijos „suverenią demokratiją“, į kurią esą neturi kištis Vakarų šalys - tai jau kažkas panašaus į sovietinio „demokratinio centralizmo“ stebuklą.
A.Politkovskajos bijojo visi, nenugalėję savyje baudžiauninko ir uoliai mėginę užčiaupti nebijantįjį sakyti tiesos. Net jei jos žmogžudystė ir nebuvo suplanuota Kremliuje (nors tą dar reikia įrodyti ir kada nors tai tikrai paaiškės), atsakomybė krenta ant politinio elito ir visų pirma šalies prezidento, sukūrusio atmosferą, kurioje galima nebaudžiamai terorizuoti ir žudyti žurnalistus. Juk Rusija šiuo požiūriu jau prisivijo visas tironijas ir diktatūras, kuriose žurnalistai yra tapę didžiausiais priešais.
Ko verta vien V.Putino frazė Vokietijoje apie tai, kad A.Politkovskaja savo straipsniais nedarė jokios įtakos Rusijos politikai, bet jos mirtis gali labai pakenkti Rusijos ir Čečėnijos reputacijai.
Jau geriau V.Putinas būtų nieko nesakęs - jei žmogaus ir piliečio gyvybė, jo akimis, matuojama tik tuo, kiek jos praradimas gali mesti šešėlį ant valstybės, vadinasi, išvertus jo žodžius į normalią kalbą, demokratinio pasaulio reakcija į A.Politkovskajos nužudymą buvo kažkas panašaus į daug triukšmo dėl nieko.
Tad Anos Politkovskajos bijojo tie, kuriems žmogaus orumas, laisvė ir vertė visada trukdo formuoti „racionalią ir realistišką“ politiką.