Lietuvoje lankęsis ES ekonominių ir monetarinių reikalų komisaras Joaquinas Almunia, kartodamas reikalavimus stiprinti finansinę Lietuvos drausmę, jei jau šalis ketina greitu laiku įsivesti eurą, tikrai nepasakė nieko nauja. Reikalavimai laikytis tam tikrų bendrų euro zonos kriterijų visiškai suprantami, juolab dar iki euro įsivedimo čia jau būta gana sunkių pamokų, pavyzdžiui perturbacijos, kurias sukėlė Vokietijos susivienijimas ir stabilumą praradusi Vokietijos markė. Vis dėlto ar Lietuvos partijos pajėgios komisaro žodžius suprasti ir juolab sulig savo ideologinėmis nuostatomis juos įvertinti?
Valdžioje esantys socialdemokratai, tarsi minėto vizito įkvėpti, pasiūlė pasirašyti partijų susitarimą dėl fiskalinės drausmės įvedant eurą. Pasekėjų toks siūlymas nesulaukė. Komentatoriai tai įvertino kaip nenorą prieš Savivaldybių rinkimus pritarti daugybei nepopuliarių sprendimų. Manyčiau, ir šiuo atveju priežastis gilesnė. Be to, ji susijusi net ne su bendru ekonominių idėjų stygiumi, o su paprasčiausiu jų nebuvimu.
Bendras visų Lietuvos partijų bruožas yra jų itin atsainus požiūris tiek į ideologines nuostatas, tiek į tam tikras ideologijas išreiškiančius ekonominės politikos prioritetus. Žinoma, kai politike tapusi kokia buvusi gydytoja partijas skirsto į valstybininkes ir nevalstybininkes (ir jai be jokios ironijos pritaria net politologais prisistatantys politikuojantys veikėjai), visa ekonominė politika tėra kova su Rusija. Va, tokia ekonominė politika Lietuvoje ir klesti pastaruosius penkiolika metų, nurodydama, kad šalis iki šiol net psichologiškai neišsivadavo iš nutrauktos prievartinės santuokos glėbio ir vis dar rūpinasi ne naujuoju savo gyvenimu, o tuo, kaip stipriau įspirti buvusiajam, kur reikia ir kur nereikia aiškinant apie prigimtinį pastarojo blogį. Kita vertus, panaši politika rodo ir tai, kad politikais prisistatantys veikėjai nėra pajėgūs suvokti rimtesnių šiuolaikinės ekonomikos idėjų ir jų kūrybiškai taikyti savo veikloje.
Pabandykime prisiminti, kokias rimtesnes idėjas bandė kurti partijos. Pirmiausia galvon ateina konservatoriai, Andriaus Kubiliaus lūpomis prabilę apie informacinės visuomenės prioritetus. Tiesa, taip ir liko didelė paslaptis, kaip ta informacinė visuomenė suvokiama. Potuštės kalbos apie paramą moksliniams klasteriams ir kompiuterių gausą labai santykinai nurodo pagrindinį informacinės visuomenės bruožą – žmogiškojo kapitalo prioritetą, ypač prisiminus tragišką švietimo, visų pirma aukštojo, padėtį ir vis sunkėjančią sveikatos apsaugos būklę.
O juk būtent šiose srityse ir formuojama ta vadinamoji žmogiškojo kapitalo erdvė, kuri tik vėliau gali realiai transformuotis į informacinę visuomenę. Beje, konservatorių žodžių nesigirdi ir vertinant pastaruosius pramonininkų siūlymus, iš esmės prieštaraujančius sampratai informacinės visuomenės, kurios vienas pagrindinių bruožų – kūrybiško laisvalaikio plėtra. Tai, kad 19 a. ekstensyvaus darbo nuostatos visai tenkina konservatorius, tik dar kartą įrodo, kad arba jie nesupranta, ką reiškia ta jų deklaruojama informacinė visuomenė, arba tai, kad jie atstovauja kompiuterių pardavėjų grupėms, tad nedrįsta vertinti siaurų juos remiančio verslo interesų.
Socialdemokratų padėtis dar komiškesnė. Kartkartėmis jie nepamiršta pamatinių žodžių apie socialinę gerovę, vis dėlto visus savo buvimo valdžioje metus nuosekliai atstovauja net ne vidutinio (kaip konservatoriai), o stambiojo kapitalo interesams. Pono Gedimino Kirkilo svaičiojimai, kad profsąjungos net neturinčios teisės vertinti verslo siūlymų griežtinti padėtį darbo rinkoje, galėtų ir turėtų patekti į politologijos vadovėlius kaip unikalus socialdemokratų politiko nusišnekėjimas, tiesa, puikiai identifikavęs tikruosius jo prioritetus. Dar įdomiau tai, kad premjeras nesulaukė jokios partijos narių kritikos.
Vertinant politikus iš ekonominės pusės, atsiveria liūdnos perspektyvos. Šalies partijų gausa nerodo jokios minčių ir idėjų gausos. Greičiau jau priešingai. Politikai geriausiu atveju sugeba sugalvoti sau kokį gudresnį vardą, tačiau užpildyti jį realiu turiniu — jau ne jų jėgoms. O jei konservatoriai menkai kuo skiriasi nuo liberalų, o pastarieji, įtikėję amžinais ekonomikos dėsniais, tariasi atstovaujantys visiems Lietuvos gyventojams, tai nesipiktinkime bėgiojančiais politikais. Piktinkimės savimi, kad vis dar vaikštome į rinkimus, iš esmės tik įtardami, ką perkame.
„Ekonomisto komentaras“ – pirmadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).