„Modernybė provokuoja fanatizmą“, – sako L. Donskis. Teisybės dėlei dar reikėjo pridurti: ir atvirkščiai. Reikia tik pasižiūrėti į Vakarų visuomenės išsilaisvinimo nuo religinės dogmos, nuo bažnytinio nuolankumo sau ir sau naudingai esamajai socialinei tikrovei teigimo, nuo vokiškojo ar kitokio militarizmo nuolat kalamos paklusnumo doktrinos, nuo liberalizmo baimės (carinė Rusija) istoriją.
Matysime, kad iš čia kilęs modernizmo daktaras Hyde’as kartu su Prancūzijos revoliucija lyg įsiutęs šuo, nutrūkęs nuo grandinės, pasileido Europos gatvėmis ir žmonių protais. Jis visiškai nusispjovė į Z. Freudą, psichoterapiją, kurios dėka gal būtų apsivalęs ir atsikratęs neapykantos bei totalitarizmo apraiškų savo sumišusioje sieloje. Jis pasirinko „proletarinę diktatūrą“ ir neperskaitytą bei primityviai suvoktą Č. Darwino natūralios atrankos teoriją. Rezultatas – Auschwitzas. Rezultatas – Gulagas. Dievas, kaip ir reikėjo tikėtis, neįsikišo. Jo artimiausi tarnai Žemėje nepasakė nė žodžio. Tas pats su Pol Potu Kambodžoje praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje – sunaikinta beveik du milijonai niekuo dėtų žmonių. Tas pats šiandien su Darfūru.
Ką norėjo pasakyti L. Donskis, kaip didžiausią klaidą įvardydamas švietėjų religijos tapatinimą su iracionalumu? Atsižvelgus į faktines ir istorines antireliginės minties priežastis, kitaip ir būti negalėjo. Kas gi siūloma? Būtų įdomu išgirsti.
Taip pat nesutinku su teiginiu: „Visišką fiasko patyrė švietėjų tikėjimas, kad modernusis pasaulis yra proto emancipacija ir laisvė minus religija“. Kokiame kontekste? Šiuolaikinės pokarinės Europos? To švietėjiškojo tikėjimo išdava pirmiausia ir visu pirma yra Europoje vyraujanti penkiasdešimties metų taika, Trečiojo reicho sunaikinimas, Izraelio atkūrimas, Sovietų imperijos žlugimas, kova už žmogaus teises. Vakarai nėra taip degradavę, kad taptų savo pilietinių laisvių, pasiektų švietėjiškų tradicijų dėka, duobkasiais – nuo to apsaugo šimtametės (kai kur) pilietinių visuomenės institucijų ir judėjimų tradicijos. Priešingai negu pas mus. Suprantu nusivylimą, tačiau Roma nebuvo pastatyta per vienerius metus.
Be abejonės, yra dėl ko nerimauti. Jau minėta europiečių antipatija JAV yra 80 metų agresyvios sovietinės propagandos pasekmė. Europos kairieji, kartu su Sovietų imperija pralaimėję mūšį prie kapitalizmą, atrado naują baubo pakaitalą, antrąjį pasaulio blogį – globalizaciją. Bet čia, viena vertus, susipynė su socialistine europietiška valstybės gerovės idėja išugdytas egoizmas ir iš jo kylanti baimė prarasti valstybinėmis dotacijomis remiamą sotų ir ramų gyvenimą. Antra vertus, niekur nedingo siauras vietinis nacionalizmas ir protekcionizmas, kaip reakcija į naujų neturtingų valstybių priėmimą į Europos Sąjungą ir musulmonų bei afrikiečių imigraciją. Minties ir kultūrų konfliktas? Pats tikriausias.
Kuo dar mums grasina išvirkščioji modernizmo pusė? Karu su terorizmu, pasak L. Donskio, orveliškomis – 1984 – priemonėmis. Ar tai įmanoma? Taip. Ypač ten, kur švietimo nėra nė kvapo arba jis yra minimalus. Arba ten, kur nėra pilietinės visuomenės, sugebančios apsiginti. Arba ten, kur švietimas užleidžia vietą postmoderniai neokonservatyviajai krikščionių religijai, kaip tai vyksta JAV. Vieną ten gyvenančią švedę ištiko šokas, kai jos namo kieme pasirodžiusi policija norėjo atimti jos vaikučius. Kodėl? Todėl, kad jie lakstė nuogi po kiemą. Tikintys kaimynai paskambino policijai. Švedei teko sumokėti didžiulę baudą. Gal tie kaimynai nėra matę nei Rubenso, nei Rafaelio? Tikriausiai.
Aš nesu nei prieš religiją, nei prieš tikėjimą. Tai neatskiriama mūsų žmogiškosios kultūros dalis. Religiniu tikėjimu siūloma užpildyti tokias modernizmo spragas kaip dvasinis nihilizmas, susvetimėjimas, pasidavimas vartotojiškai pseudokultūrai. Kaip surasti konsensusą? Kaip susitarti su institucija, kuriai jos vaikas, išsiilgęs laisvės, veik du šimtus metų atsukęs nugarą? Gal reikėtų pradėti nuo pagarbos tai, L. Donskio žodžiais tariant, modernybės pažadėtai laisvei?