Mes jau žinome, kokia sudėtinga yra ta Ukraina. Didelė, suskaldyta, draskoma vidaus prieštaravimų. O dabar dar ir demokratinė – nėra tokio diktatoriaus, kuris tvirta ranka imtų ir nuvestų valstybę kurion nors pusėn. O tų pusių vėl dvi. Šiandien – Ukrainos ir Europos laikraščių reakcija į Ukrainos premjero Viktoro Janukovyčiaus inicijuotą sprendimą neapibrėžtai ateičiai atidėti šalies narystės Aljanse planus.

Pirmoji pusė – „Janukovyčiaus interesai“ iš „Frankfurter Allgemeine Zeitung“

Vokiečiai dėl Ukrainos sprendimo, žinoma, per daug nenusimena. Jei nenori Ukraina kol kas eiti į NATO, tegu palaukia. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ apžvalgininkas Konradas Schulleris straipsnyje „Janukovyčiaus interesai“ šį dar vieną Ukrainos užsienio politikos posūkį sieja su neseniai ministro pirmininko pareigas užėmusio V. Janukovyčiaus asmenybe.

Autorius primena, kad Oranžinės revoliucijos metu šis politikas orientavosi į prorusiškus Rytų Ukrainos rinkėjus, o dabar jo atėjimas į vieną svarbiausių Ukrainos valdžios postų neišvengiamai turėtų lemti prioritetų pasikeitimą. Po Oranžinės revoliucijos provakarietiški Ukrainos politikai piešė optimistines narystės Šiaurės Atlanto Aljanse perspektyvas, skubiai taikė Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms NATO standartus ir tikėjosi jau 2008 m. rudenį sulaukti kvietimo į Aljansą. V. Janukovyčiui atėjus į valdžią, iš šių scenarijų neliko beveik nieko.

„Prezidentui Viktorui Juščenkai pagal Konstituciją yra pavaldi užsienio politika ir gynyba, tačiau jo įtaka pamažu nyksta. Užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai tebėra „oranžiniai“, V. Juščenkos globojami. Bet V. Juščenką remiančiam blokui „Mūsų Ukraina“ gresia subyrėjimas, o ir paties V. Juščenkos autoritetas bematant tirpsta. V. Janukovyčius tuo metu kuria lygiagrečias užsienio politikos ir gynybos struktūras, kurios konkuruos su „oranžinėmis“ ministerijomis. Tai leis V. Janukovyčiaus žmonėms nepaisyti prezidento valios vykdant užsienio politiką“, – rašo „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

Vis dėlto Frankfurto apžvalgininkas mano, kad tempti laiką Ukrainai yra paranku. „Pasaulio banko duomenimis, Ukrainos ekonomika šiemet augs 5–6 proc. Kuo ilgiau ji vystysis tokiais tempais, tuo lengviau jai bus atsispirti neišvengiamam dujų brangimui. Ir kuo vėliau kils konfliktas su Rusija (kas, be abejo, paskatins dujų krizę), tuo geriau Ukrainai. Beatodairiškas artėjimas su NATO V. Janukovyčiui būtų per daug rizikingas ir vidaus politikos požiūriu: neapšiltintuose namuose stepėje gyvenančius savo rinkėjus jis gali palikti žiemą be šildymo, o kaip alternatyvą pasiūlyti tik daugeliui ukrainiečių nepatrauklų ir dujų klausimais bejėgį Šiaurės Atlanto Aljansą.

Pasak K. Schullerio, „Vakaruose žino, kad anksčiau ar vėliau šie svyravimai baigsis, ir daug kas jau nusiteikė ilgai laukti. Amerika geopolitiniais sumetimais norėtų matyti Ukrainą NATO kuo greičiau. Taip pat ir nauji NATO nariai Rytų Europoje – jie ieško sąjungininkų prieš bauginančią Rusiją. O štai Vokietija ir Prancūzija nusiteikusios ne taip ryžtingai. Berlynas nori išvengti konfrontacijos su Maskva, o, be to, ten yra žinoma, kad Ukrainoje NATO visai nepopuliari: pagal apklausas tik 20 proc. gyventojų pasisakytų už stojimą į Aljansą. Mintis pasiūlyti narystę partnerei, kuri ginčytinoje situacijoje imtų nevykdyti įsipareigojimų ir gal įveltų Aljansą į naujus konfliktus, skeptiškai nuteikia Vokietijos Vyriausybę. Priimtinesnė šiuo požiūriu atrodo Kijevo integracija į Europos saugumo ir gynybos struktūras. Šiose srityse Ukraina, per daug nesuerzindama Rusijos, galėtų įsipaišyti į Vakarų saugumo politiką. O apie NATO Vokietija mąsto panašiai kaip V. Janukovyčius: „Geriausia – tempti laiką“.

Antroji pusė – „Iš pradžių – įtikinti Ukrainą“ iš dienraščio „Rzeczpospolita“

Lenkai į Ukrainos „natoskepticizmo“ protrūkį žvelgia kur kas dramatiškiau nei vokiečiai. „Iš pradžių – įtikinti Ukrainą“ – meta šūkį dienraštis „Rzeczpospolita“. Jo apžvalgininkas Piotras Koscinskis atsakomybę už Ukrainos atstovų akibrokštą Briuselyje priskiria Oranžinės koalicijos politikams. Pasak jo, „kad ministras pirmininkas V. Janukovyčius į NATO vadavietę neatvežė prašymo dėl Ukrainos narystės veiksmų plano – jokia staigmena. Nei V. Janukovyčius, nei jo prorusiška Regionų partija niekad nebuvo už narystę Aljanse. Ko jau tikėtis, kad jie staigiai apsigalvotų? O štai euroatlantinės integracijos šalininkai, oranžinės stovyklos atstovai V. Juščenka su kompanija, taip pat ponia Julija Tymošenko, užuot kovoję už Ukrainos poziciją pasaulyje ir pasinaudoję unikalia galimybe suartėti su Europa, kovojo tarpusavyje“.

Lenkų analitikas, ragindamas kuo greičiau įtraukti Ukrainą į NATO, nuo realybės neatitrūksta. P. Koscinskis rašo: „Reikia prisiminti ir tai, kad eilinis ukrainietis visai nenori į NATO. Narystės Aljanse idėją remia apie 20 proc. gyventojų. Ukrainiečiai NATO tiesiog nepažįsta. Tie, kurie pasisako prieš, įsivaizduoja ją tokią, kokia ji buvo Šaltojo karo metais. O tie, kurie už, galvoja apie dešimties metų senumo bloką, ne visai suprasdami ten įvykusius pokyčius. Reikia, kad ir proeuropietiški Ukrainos politikai, ir Europa, ir NATO, taip pat ir Lenkija labai pasistengtų. Būtina įtikinti Ukrainos visuomenę, kad Šiaurės Atlanto Aljansas nėra bevalis antirusiškas negerų amerikiečių imperialistų įrankis. Reikia įtikinti Donecką, Dniepropetrovską ir Charkovą, kad jiems to reikia, kad tai yra spartaus Ukrainos modernizavimo ir priartinimo prie Europos standartų šansas. Ir tik po to galvoti apie narystės veiksmų planą Kijevui“.

Dar audringesnė reakcija į narystės NATO atidėjimą kilo laikraščio „Ukrajinska pravda“ puslapiuose. Apžvalgininkas Sergėjus Leščenka Ukrainai siūlo pastatyti „besišlapinančio berniuko“ paminklą, kuris simbolizuotų, kad šalis, pradėjusi stojimo į NATO procesą, niekaip negali jo pabaigti. Anot autoriaus, V. Janukovyčius spekuliuoja mažos paramos narystei NATO argumentu, nes pati Regionų partija labiausiai ir prisidėjo prie euroatlantinės integracijos idėjos diskreditacijos Ukrainoje.

Ukrainiečių analitikas taip pat atmeta nuomonę, esą Ukraina, atidėdama narystę bloke, įsiteiks Rusijai ir užsitikrins mažas energijos išteklių kainas. „Ukrajinska pravda“ rašo, kad V. Janukovyčiaus reveransai Rusijai problemos neišspręs, kiek jis bekalbėtų apie „tilto tarp Rusijos ir Vakarų“ tiesimą. „Priešingai – nuolatinis šių klausimų eskalavimas vers V. Janukovyčių daryti vis daugiau nuolaidų Rusijai, – mano Sergėjus Leščenka. – Ir vietoje tilto Ukraina veikiau virs besišlapinančio, vienoje apgailėtinoje pozoje sustingusio berniuko skulptūra“.

Štai tokie skirtingi vertinimai, kodėl Ukraina nusprendė atidėti savo planus dėl stojimo į NATO. Mes, žinoma, žiūrėdami į šias ukrainiečių kančias, galime patyliukais džiaugtis, kad patys šių išbandymų etapą jau įveikėme. Galime padėti patarimu ar pavyzdžiu. Bet Lietuvos pavyzdys Ukrainai vargu ar pritaikomas. Pripažinkime: tai, kas vyksta didžiausioje pagal plotą Europos valstybėje prie Juodosios jūros, – daug ambicingesnis ir sunkesnis eksperimentas, nei palyginti ramus ir „tvarkingas“ Vidurio Rytų Europos šalių „tranzitas“ iš sovietinės sistemos į demokratiją. Ukraina bando kurti net ne paprastą daugumos valdymo, o konsensuso sistemą. Tas iššūkis a priori sudėtingesnis. Vienas iš konsensuso demokratijos požymių – plataus masto susitarimai tarp daugelio politinių jėgų.

Prisiminkime sunkiai pasiektą politinio ukrainiečių elito susitarimą – vadinamąjį universalą. Jame politinės jėgos susitarė, kad euroatlantinė Ukrainos integracija išlieka vienu strateginių šalies tikslų, bet dėl narystės NATO nuspręsta neskubėti, o galutinį sprendimą priimti tik gyventojams referendume pritarus. Taigi sprendimą atidėti narystės veiksmų plano startą lėmė ne V. Janukovyčiaus ambicijos, o ilgai brandintas labai skirtingų pažiūrų ukrainiečių išrinktų politikų susitarimas. Tai suvokus, aiškėja, kad Ukrainos kelias į NATO objektyviai bus ilgas ir kupinas išbandymų, bet tai bent jau nesudarys progų kaltinti Ukrainos valdžią skubotumu ir tautos valios nepaisymu.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).