Padalykime mūsų šalies įvykius pagal mastelį į tris ratus – didelį, vidutinį ir mažą.
Dideliame rate įvyko Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas, kuris pirmą kartą leido prisiminti, kad Lenkija – tai ne tik sunkioji Lietuvos praeitis, bet ir perspektyvi dabartis. Nes iki šiol Lenkija dažniausiai buvo minima Želigovskio, turistų prie Aušros vartų, siaurų pavojingų lenkiškų kelių, Vilniaus krašto ir „Lietuvos lenkų klausimo“ kontekste. Tai sunkus ir nemalonus kontekstas.
Toliau logiškai sekė kitos nemalonios temos – elektros tiltai ir magistralės, kurios lyg ir turėjo jungti Lietuvą su Lenkija, bet nejungia. O dabar štai – du prezidentai stovi prie Katedros ir stebi Lietuvos ir Lenkijos karius, kurie atlieka labai gražius piruetus su šautuvais. Netgi išgėrę škotai, įsimaišę į žiūrovų minią su savo sijonais ir plunksnomis plaukuose, apstulbo ir susitingę žiūrėjo į paradą. Iš šios draugystės logiškai seks bendras naftos verslas ir kiti malonūs dalykai.
Vidutinio rato politikoje atsirado malonių figūrų. Teisingumo ministras kaip koks Gogolio revizorius ėmė asmeniškai važinėti po respubliką ir tikrinti, kaip dirba notarai, antstoliai ir kalėjimų prižiūrėtojai. Jis nustatė, kad kai kurie teisininkai žmonėms nėra prieinami, o prižiūrėtojų atlyginimai per maži. Tai teikia vilčių prižiūrėtojams. O naujasis Seimo Pirmininkas pareiškė norįs, kad žmonės galėtų jį lengvai pasiekti ir kad jo ausis lengvai pasiektų žmonių nuomonės. Tai malonu ir taip pat teikia vilčių – prisiskambinti Seimo Pirmininkui.
Valdančioji koalicija pažadėjo per rudens sesiją spręsti labai konkrečius klausimus: dėl administracinės teisės, savivaldos rinkimų ir dėl to, kas gali rinkimus finansuoti, o kas ne. Jau nekalbant apie mokesčių reformą ir biudžetą. O tai jau apskritai didžiulės viltys, nes visi viliasi, kad šį kartą pagaliau viskas bus padalyta ir išskaičiuota teisingai. Tai yra, mums daugiau negu jiems.
Mažame rate – Vilniuje – praėjo Sostinės dienos su laipiojimais dangoraižiu, trimačiais paveikslais ir Eltonu Džonu – dalykais, kurių anksčiau pas mus nebuvo. Kaip nebuvo ir tokių aukštų pastatų, kurie nors ir ne visiems patinka, bet teikia vilčių. Ne tik vilčių ant jų užkopti, nes mes ne kažkokie king kongai. Mes savo sieloje esame krikščionys, ir kiekvienas dangoraižis priartina mus prie dangaus. Ir šiaip, matydami dalykus, kurių nebuvo, žinome, kad pasaulis keičiasi, vadinasi, atsiranda vilčių, kad pasikeis ir mūsų asmeninis pasaulis.
Nes mažo rato viduryje sukosi aibė mažų ratukų – daugelio iš mūsų gyvenimai. Kažkas suskaičiavo, kad televizorių žiūrime mažiau negu anksčiau, kažkas atsisakė imti kyšį, kažkas nustojo gerti ir grąžino senas skolas. Vadinasi, šis ruduo kiekvienam asmeniškai atnešė savų vilčių, nesusijusių su televiziniais šou ir apskritai su tuo, ką galima pamatyti. Pamatyti galima tik pagundas. O viltys galų gale gimsta ne išorėje, o mūsų širdyse, kurioms šalia rudeninio liūdesio labai reikia tikėti: reikalai eina geryn.