Kita svarbi universali skurdo nykimo priežastis - augantis darbo našumas, leidžiantis daugiau pagaminti ir mažiau dirbti: jei XIX a. buvo dirbama net po 12 ir daugiau valandų per dieną, tai šiandien kai kuriose ES valstybėse vos 7 valandas. Didėjant darbo našumui pinga pagaminamas produkcijos vienetas, taigi vis daugiau, net ir mažas pajamas gaunančių žmonių gali vartoti daugiau prekių ir paslaugų.
Žinoma, žvelgiant į nemažos dalies gyventojų (pedagogų, medikų, teisėsaugos darbuotojų ir pan.) atlyginimus, gali susidaryti įspūdis, kad jie gyvena skurdžiai, o jų padėtis mažai pagerėjo per pastarąjį dešimtmetį. Drįstu teigti, kad nei vienas iš minėtų profesijų atstovų nesusiduria su gyvenimo ar mirties klausimu, nei vienas nebadauja ar kenčia dėl vaistų trūkumo.
Tiesiog jų pajamos žymiai mažesnės nei dalies likusių visuomenės narių. Prieš keliolika metų Harvardo universitete atlikti tyrimai (vėliau pakartoti ne vieną kartą) parodė, kad žmonės labiau linkę vertinti ne absoliutų, bet santykinį pajamų lygį, t.y. lyginti savo užmokestį su kolegų. Taigi, šiandieniniame politiniame diskurse kur kas aktualesne problema tampa pajamų lygybės bei teisingo jų paskirstymo klausimas.
Ką nuslepia statistika
Valstybiniame sektoriuje Lietuvoje dirba apie 40 procentų visų dirbančiųjų. Priešingai nei likusių 60 procento privataus sektoriaus darbuotojų, jų darbo užmokestis nėra nustatomas rinkos. O statistika byloja, kad iki šiol valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis vidutiniškai 5 procentais didesnis nei privataus. Išeitų, kad nuolat maištaujantys policininkai, ugniagesiai, mokytojai ar gydytojai kelia nepagrįstus reikalavimus, nes gyvena geriau nei vidutinis statistinis privataus sektoriaus darbuotojas.
Deja, ši statistika kartais apgaulinga, nes vidurkiai niveliuoja daugelį skirtumų tarp šių dviejų sektorių. Pirmiausia dalis privataus sektoriaus atlyginimų vis dar “vokeliuose”, o autorinis honoraras (ir kitos mišrios pajamos), kuris nepatenka į darbo užmokestį, bet sudaro gyventojų pajamas, 2004 m. prilygo net trečdaliui visų gyventojų pajamų.
“Vokelių” atitikmuo valstybiniame sektoriuje – kyšiai ir kitos verslininkų “dovanos” – taip pat nepatenka į pajamų apskaitą. Šios “paslėptos” pajamos pasiskirsto netolygiai – ne visų profesijų atstovai savo pajamas gali papildyti autoriniais honorarais ar kyšiais. Likusi, spėtina, didžiausia, darbuotojų dalis priversta tikėtis vyriausybės malonės tiek didinant minimalią algą (privatus sektorius), ar indeksuojant atlyginimų koeficientus (valstybinis sektorius).
Mokesčių lygybė ir pajamų nelygybė
Didėjanti pajamų nelygybė visuomenėje paprastai koreguojama mokesčių pagalba. Tiek A. Smithas, tiek ir K. Marxas yra pasisakę už progresinius mokesčius, tuo tarpu radikaliausi konservatoriai siūlo regresinius mokesčius: nustatyti maksimalią ribą, nuo kurios mokamas pajamų ar sodros mokestis. Mūsuose įprasta tokius ekonomistus vadinti liberalais. Tačiau anglosaksų tradicijoje šie siūlymai priskiriami konservatyvių idėjų kategorijai.
Konservatyvių, todėl, kad sistema pagrįsta proporciniais ar regresiniais mokesčiais iš tiesų yra esamos pajamų nelygybės, savo ištakomis siekiančios XIXa. pramonės revoliuciją, tradicijų tęsimas. Tuo laikotarpiu susiformavusi kapitalo kaupimo sistema, lėmusi didžiulę socialinę ir ekonominę visuomenės diferencijaciją, pasak K. Marxo turėjo natūraliai evoliucionuoti (ar „revoliucionuoti“) į nedidelę didžiulius turtus ir galią sukaupusių kapitalistų bendruomenę (arba visuomenės revoliuciją ir turto iš šios bendruomenės eksproprijavimą).
Deja, šiam K. Marxo nubraižytam scenarijui nebuvo lemta išsipilyti. Kodėl? Vienas iš mėgstamiausių argumentų – šalia skurdžiausios ir turtingiausios visuomenės klasių atsirado trečioji – vidurinė klasė, kuri nesuinteresuota radikaliomis permainomis. Pastarosios ugdymui nemažas dėmesys skiriamas ir daugelyje pereinamosios ekonomikos šalių. Šios klasės atsidradimas garantuoja visuomenės stabilumą, sklandžią politinių režimų kaitą. Ekonomistų pasaulyje plačiai žinomas Kolumbijos universiteto profesorius Xavier Sala-i-Martin teigia, kad pasaulio “viduriniosios” klasės gausėjimą lėmė mažesnė pajamų nelygybė pasauliniu mastu(*).
Nelygybės mažėjimas neatsiejamas nuo pajamų perskirstymo iš privataus į valstybinį sektorių. Taigi, problema su kuria susiduria visuomenė, kaip įvertinti darbą tų žmonių, kurie teikia viešąsias paslaugas, t.y. kokia yra tų paslaugų kaina, kurių negalima nustatyti rinkoje. Pažvelkime į policininko mokytojo ar kario darbą. Kaip teisingai įvertinti jų darbo kainą? Ar galima šį darbą patikėti spręsti rinkai?
Visuotinis vidurinis išsilavinimas bei visuomenės saugumas yra viešosios gėrybės, kurių, deja, privatūs rinkos dalyviai negali teikti visuotinai. Besinaudodami viešosiomis gėrybėmis turime teisingai atlyginti tiems, kurie tas paslaugas teikia: mokytojams, gaisrininkams ar policininkams. Kitaip greitai nebebus norinčių tas paslaugas teikti. Atlyginimams skirti pinigai valstybėje neatsiranda iš niekur, juos turime sumokėti mes patys mokesčių pavidalu.
Ar reikia progresinių mokesčių?
Visuotinai nykstantis skurdas neišsprendžia pajamų nelygybės klausimo. Esamą pajamų nelygybę geriausiai koreguoja progresiniai mokesčiai. Šie mokesčiai remiasi svarbiu ekonominiu principu: kuo didesnes pajamas gauni, tuo mežesnį naudingumą teikia papildomai gaunamas litas. Tai vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis.
Mažas pajamas gaunantys skaičiuoja kiekvieną litą, todėl dideles pajamas gaunančių didesnis apmokestinimas nebus žalingas, nes nauda kurią gaus nedideles pajamas gaunantis ne tik kompensuos dideles pajamas gaunančių prarastą naudingumą, bet ir suteiks papildomą naudą mažas pajamas gaunantiems.
Antra, didesnė pajamų lygybė naudinga ir visai šalies ekonomikai: mažesnes pajamas gaunantys žmonės gautas papildomas pajamas išleidžia normalioms vietinėms vartojimo prekėms, o ne prabangioms importinėms; vyriausybė daugiau lėšų gali skirti tokioms sritims kaip infrastruktūros vystymas ar investicijos į viešųjų paslaugų: visuotinio išsilavinimo, saugumo, medicinos gerinimą. Progresinių mokesčių oponentai teigia, kad pastarieji gali paskatinti žmones mažiau dirbti. Tačiau žvelgiant į JAV pavyzdį ši prielaida nepasirodo tokia jau ir įtikinanti.
Iš kitos pusės, jei radikaliai sumažintume valstybinį sektorių: privatizavę visas sritis, kurių darbo kainą gali nustatyti rinka: aukštąjį mokslą, mediciną (išskyrus būtinąją pagalbą), transporto paslaugas, progresinių mokesčių klausimas šiandien nebūtų toks aktualus. Tokiu atveju valstybė galėtų padidinti atlyginimus tiek policininkams, tiek gaisrininkams ar mokytojams.
Kokį būdą socialiniam disbalansui ištaisyti pasirinksime mūsų pačių reikalas, gaila tik, kad mūsų politikai negali aiškiai apsispręsti kuris variantas kuriai partijai priimtinesnis. Štai valdančioji partija vieną dieną deklaruoja siekį įvesti progresinius mokesčius, o kitą dieną šneka apie mokesčių “lubų” nustatymą. O kol tautos išrinktieji nežino ko nori, tol ir rinkėjai vangiai suvokia už kurią partiją balsuoti. Belieka streikuoti ar pasiieškoti darbo svetur.
(*)NBER Working Paper No. 8933