- Ar yra Indijoje „Mcdonaldų“?
Algimantas Prazauskas: Pirmieji atsirado 1997-aisiais, dabar jų ten yra apie šešiasdešimt. Tokia milžiniškai šaliai tai nėra daug, tą lemia keli dalykai. Pirma, didžioji indų dalis yra absoliutūs vegetarai, o nevalgančių jautienos yra daugiau nei 80 procentų.
Bent 75 procentų šių restoranų yra indianizuoti. Ten galima nusipirkti visiškai vegetariškus rinkinius „Maharaja Mack“, kitokios sudėties „Mack Veg“, „Maharaja Chicken“. Greito maisto restoranai Indijoje transformuoti kaip ir kinas - perėmė patį išradimą maždaug 20 amžiaus pradžioje, o dabar jų vadinamasis Bolivudas atskirais laikotarpiais net lenkė Holivudą. Jie per metus sukuria daugiau nei 1000 filmų – apie penktadalį pasaulinės kino produkcijos.
Indijoje yra milžiniški skirtumai, daugybė dievų, galima ir visai dievu netikėti. Indas yra tas, kuris gimė tam tikroje kastoje, o kuo jis tiki, kam meldžiasi, neturi absoliučiai jokios reikšmės. Įdomu, jog indai, kurie priėmė islamo ar krikščionių religiją, vis tiek atsineša kastų sistemą į naują religiją. Pavyzdžiui Pakistane musulmonų tikėjime yra panaši kastų sistema kaip ir Indijoje.
Be abejo, milžinišką reikšmę Indijos gyvenimo sanklodai turi keturios pagrindinės kastos: brahmanai, kšatrijai, vaišijai ir šudros. Brahmanai, kurie gali skaityti vedas, mokytis ir mokyti, istoriškai yra šventikų kasta, dabar tapusi intelektualų sluoksniu. Šis sluoksnis Indijoje egzistuoja jau keletą tūkstančių metų. Kšatrijai buvo kariūnai, dabar užsiima administravimu, valdymu ir panašiais dalykais. Vaišijai yra amatininkai, žemdirbiai ir t.t., o šudros - aptarnaujanti kasta.
Dėl to pliuralizmo atsiranda grupės žmonių, kurios gali priimti praktiškai kiekvieną iššūkį. Tarkim, turtingiausias Didžiosios Britanijos žmogus Lakshmis Mittalas, užsiimantis plieno verslu, yra indas.
Kai Indija 1947 metais atgavo nepriklausomybę, ji buvo labai neturtinga šalis. Tačiau valdžia net ir palyginti nedideliuose miestuose ėmė steigti universitetus. Šie kompleksai dabar atrodo nepaprastai įspūdingai. Iš dvidešimties didžiausių pasaulio universitetų trylika yra Indijoje.
- Judaizme, krikščionybėje, islame labai svarbi tiesos kategorija, savąjį teisingumo supratimą jų atstovai perša kitiems kai kada net agresyviai. Gal todėl tarp Vakarų ir islamo įvyksta drastiškų susidūrimų. Koks Indijoje tiesos supratimas?
A. P. Šiuolaikinėje antropologijoje įtakingas kultūrinis reliatyvizmas teigia, kad nėra geresnės ar blogesnės kultūros. Indijoje gi jau nuo senovės nė viena grupė neskelbia žinanti absoliučią tiesa. Yra visokių žmonių, net šarlatanų, bet jų skelbiamos tiesos yra tik tiems, kurie nori jomis tikėti.
Kiekviena kasta turi savo etika, elgsenos normas. Smulkiam prekeiviui yra savaime suprantama iš užsieniečiui turistui pasakyti dešimt kartų didesnę kainą, Jiems dėl to problemų nekyla - tiesiog daro biznį, atlieka savo kastos pareigas. Tokia yra prekeivių kastos dharma.
- Indija su Pakistanu ištisus dešimtmečius turėjo daug tarpvalstybinių santykių problemų. Bet kai buvo susprogdintas Mumbajaus geležinkelis, o įtarimas krito taip pat ir ant islamo teroristų, musulmonai stovėjo eilėse norėdami duoti nukentėjusiems induistams kraujo. Ar tai reiškia, jog Indijoje daug religinės tolerancijos?
A. P. Susidūrimai tarp indų ir musulmonų Indijoje yra reguliarus reiškinys. Kasmet tuose susidūrimuose žūva nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Beje, indų spauda, kad neaštrintų situacijos, niekada neparašo, kas pradėjo konfliktą.
Indijoje daug musulmoniškų partijų. Daugelis yra už indų ir musulmonų vienybę. Žmonės nenori, kad religiniu ar tautiniu pagrindu prasidėtų pogromai - kaip 1984-aisiais, kai asmens sargybiniams sikhams nužudžius Indirą Gandi prasidėjo masiniai pogromai ir buvo nužudyti keli tūkstančiai sikhų.
Pakistano ir Indijos konfliktas yra daugiau teritorinis. Kašmyriečiai norėtų būti nepriklausomi. Jie galvoja, kad iš turizmo galėtų pragyventi, tuo labiau, kad yra teorija, jog ten nukeliavo ir palaidotas Kristus. Nemažai krikščionių važiuoja tų vietų aplankyti. Kašmyro ortodoksinės musulmonų organizacijos irgi kovoja, kad provincija atsiskirtų nuo Indijos. Aišku, ne paslaptis, kad Pakistane yra bazių, kuriose ruošiami musulmonų kariai, bet ir šiuo atveju viskas priklauso nuo abiejų valstybių santykių. Kai jie pagerėja, parama iš Pakistano susilpnėja ir atvirkščiai.
Dabartinius globalizacijos iššūkius - tiek kapitalizmą, tiek kultūrinę intervenciją - Indija sugeba absorbuoti. Negalima sakyti, kad visiškai nesikeičia gyvenimo būdas ir nėra jokios įtakos. Bet tai keičiama ir taikoma prie šalies poreikių ir tradicijų. Aštunto dešimtmečio pradžioje prasidėjo ekonomikos liberalizacija, daugėjo investicijų iš Vakarų. Aišku, visus traukė pigi, bet kvalifikuota darbo jėga. Indija tapo ketvirta ekonomine galybe pasaulyje.
Indija gyvena ne žaliavų sąskaita. Ten yra šiek tiek iškasenų, bet nedaug. Dabar ten gyvena virš milijardo žmonių. Trečdalis jų vis dar neraštingi, bet manoma, kad jau 2015 metais 60 proc. Indijos gyventojų gyvens viduriniosios klasės lygyje - ne vienai šaliai reikėtų gerokai pasistengti, kad pasiektų panašų rezultatą.
- Jei Indija lyg ir nepastebimai įsibrovė į pasaulio ekonomikos elitą, tai su Japonija viskas gana aišku. Ta riba yra Antrasis pasaulinis karas, branduolinis bombardavimas...
A. P. Japonija jau 19 amžiuje mokėsi iš Vakarų. To amžiaus pabaigoje jau buvo išsivysčiusi tiek, jog laimėjo karą prieš Rusiją. Tas Japonijos laimėjimas sukėlė didžiulį rezonansą kolonijinėse šalyse. Japonai, būdami tokia maža tauta, sugebėjo nugalėti didžiulę Rusijos kariuomenę, taip įkvėpdami kolonijines šalis vaduotis iš priespaudos.
Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra homogeniška kultūra, drausmingumas. Iš Kinijos bei Korėjos perimti pagrindiniai elementai – budizmas ir konfucionizmas - adaptuoti ir pritaikyti prie vietinių sąlygų.
Japonai turėjo vieną dalyką, kuris buvo panašus į Vakarų kultūrą. Tai – feodalizmas. Samurajų garbės kodeksas primena riterių kodeksą. Ta samurajiška dvasia vėliau persikėlė į verslą, valstybės valdymą ir t.t. Jei japonai ko nors imasi, daro tą fundamentaliai ir atsidavę. Esama tokios nuomonės, kad japonai nėra labai kūrybingi, bet jei ką nors perima, daro tą labai gerai.
Tarkime, niekas neabejoja, jog automobiliai „Honda“ šiuo metu vieni geriausių pasaulyje. Bet „Honda“ automobilių ėmėsi tik prieš 30 metų, prieš tai gamino tik motociklus. Pridėkime dar fantastišką japonų – kaip ir kinų – darbštumą, ir Japonijos ekonominio stebuklo paslaptis aiškėja. Tarp kitko, darbštumu jie pastebimai skiriasi nuo indų, kuriuos kamuoja karštas klimatas.
- Japonija ir Kinija turi tas pačias kultūrines šaknis, bet Japonija atrodo dinamiškesnė – turi daug tarptautinių prekinių ženklų, milžinišką BVP ir t.t. Kas galėjo lemti tokį skirtingumą?
A.P.: Kinijoje nebuvo tradicinio feodalizmo, taigi nesusiformavo ir riterių, samurajų sluoksnis. Tačiau tai viena seniausių civilizacijų pasaulyje ir - tai labai svarbu šiuolaikiniame kontekste - kinai kaip ir japonai pragmatiški bei mažai religingi, daugiau garbina protėvius negu dievus. Konfliktas su Vakarais iškilo pirmiausia dėl Vakarų siekio įsitvirtinti milžiniškoje Kinijos rinkoje. 19 amžiuje vyko net du vadinamieji opiumo karai su Britanija ir kitomis valstybėmis, Rusija aneksavo nemažą gabalą Kinijos teritorijos (dabartinį Pamario kraštą).
Dėl to spaudimo Kinijoje susiformavo stiprios antivakarietiškos nuotaikos. Be to, kinai labai didžiuojasi savo kultūros tradicija, laiko save kone žmonių civilizacijos pagrindu, iki kurio Vakarams toli.
- Čia nesama tam tikro šovinizmo elemento? Juk pagal karines išlaidas Kinija šiuo metu iškopė į antrą vietą pasaulyje – kam jiems tiek ginklų? Be to, Kinija perėmė tik dalį laisvos rinkos elementų, bet ne politinę demokratiją ir pagarbą žmogaus laisvei.
A.P.: Be abejo, esama. Reikia pasakyti, kad nors Japonijoje formaliai yra demokratija – konstituciją, okupavę po Antrojo pasaulinio karo, jiems parašė amerikiečiai - abiejose valstybėse – tiek Kinijoje, tiek Japonijoje – grupės interesai dominuoja prieš asmens laisvę. Dabar mobilumo, aišku, daugiau, bet tradiciškai žmogus į firmą ar valstybės tarnybą ateina visam gyvenimui. Darbas dažnai svarbesnis net už šeimą.
Apie kinų kultūrinio pranašumo jausmą sakiau. Kinijoje savo išskirtinumo ir net civilizacijos avangardo jausmas labai stiprus. Todėl jiems svarbi ateities vizija. Šūkis “tegyvuoja” kiniškai skamba van-sui – tai reiškia, “10 000 metų”. Kaip žinote, Afolfas Hitleris planavo tik tausendjäriges Reich – tūkstantmetę imperiją.
Kinijoje kapitalizmas įvestas, galima sakyti, direktyviškai, komunistų partijos vadams paskelbus vadinamąsias keturias modernizacijas. Veikiausiai siekiama pagerinti kinų gyvenimą, suteikti galimybių jiems daugiau vartoti. Skaičiuojant pagal perkamąją galią, Kinijos BVP dabar antras pasaulyje. Bet jei Kinija ir Indija norės pasiekti tokį vartojimo lygį kaip Amerikoje ar Europoje, padėtis visame pasaulyje gali tapti katastrofiška, tiesiog neužteks resursų ir gali ištikti ekologinė katastrofa.
Be to, kinų tauta yra didžiausia pasaulyje. O didelę šalies dalį sudaro Gobio dykuma, Tibeto kalnai - teritorijos, kurios dėl atšiaurių sąlygų menkai apgyventos. Likusiame plote žmonės gyvena labai tirštai. Taigi šalies potencialas sparčiai auga, vietos mažėja, o greta – Sibiras, kuriame gyventojų tankumas yra maždaug vienas žmogus kvadratiniame kilometre. Nors Rusijos politikai – net Vladimiras Žirinovskis – viešai apie tai nekalba, Rusija labiausiai bijo ne NATO ar islamo grėsmės, o sparčiai stiprėjančios Kinijos. Daugelio specialistų nuomone, iki šio amžiaus vidurio Kinija taps galingiausia pasaulio valstybe.