Arba tu su mumis, arba prieš mus: jokių abejonių, jokių sudėtingų išvedžiojimų, jokių pustonių. Pasaulis be ceremonijų suskaldomas į “savus” ir “svetimus”, “gyvybės” ir “mirties” kultūras, “gėrio” ir “blogio” zonas, o kadangi “propaganda” – neabejotinai blogas dalykas (atvirai pozityviai ją vertino tik naciai ir sovietinės enciklopedijos), tai visiškai akivaizdu, kad jos vieta – priešo žemėje: “Tai jis, priešas, blogio šaltinis, yra tikrasis propagandistas, o mes tiesiog trokštame jums pasakyti tiesą. Tai jis, priešas, turi nešvarių interesų, o mes tiesiog mylime žmoniją ir degame noru jai padėti – nieko daugiau”.
Su oponentu nediskutuojama. Jo argumentai neišklausomi ir neanalizuojami – kartojamos tik iš konteksto ištrauktos ar iškraipytos argumentų nuotrupos. Jam neleidžiama prisistatyti pačiam, savais terminais. Jis įvedamas į diskursą tik negatyviai, kaip foninė tamsa, kurioje turi išryškėti šviesus kalbančio teigiamo herojaus autoportretas. O pacituotini oponento žodžiai kruopščiai įrėminami, iš anksto pristatant jį KAIP PROPAGANDISTĄ. Kad publika žinotų, su kuo turi reikalą.
Naujesnis tokios strategijos pavyzdys – JAV kraštutinės dešinės, neokonservatorių (trumpiau, neokonų), retorika, itin palankią rinką susiradusi Lietuvoje. Greta kalbų apie sovietinę ar dabartinę Kremliaus propagandą, ši sąvoka dažniausiai pasigirsta būtent neokoniškam mąstymui artimuose kontekstuose, kurie propagandos skleidimu kaltina visus, kam neokoniškas mąstymas nepriimtinas ir kas tai pasako viešai: turiu omenyje tokių stulbinančių žodžių junginių, kaip “tolerancijos propaganda”, “nevaržomos laisvės propaganda”, “reliatyvizmo propaganda”, “homoseksualizmo propaganda” ir pan., pasirodymą.
Visai nebūtina oponuoti neokonams politiškai, pakanka skeptiškai šyptelėti, paprieštarauti, suabejoti, kritiškai paanalizuoti, viešai pareikšti privačią nuomonę, nepritarti antiliberaliai (amerikietiška prasme) pozicijai kokiu nors konkrečiu klausimu, tiesiog nusisukti nuo neokoniškų vertybių su pasibjaurėjimu ar atvirai pristatyti savo netelpančią į tas vertybes personą – ir būsite paskelbtas propagandistu. Asmeniu, kuris (kažkieno pasamdytas arba apkvailintas) “falsifikuoja tikrovę” ir “agresyviai platina”, kaip kokį mirtiną užkratą, baisias idėjas (dėl baisumo, žinoma, negali kilti jokių diskusijų; neokonai jums jau paaiškino, kartą visiems laikams, kas baisu, kas ne ir kodėl – belieka tikėti, antraip “propagandistu” pavadins ir jus). Išgirs, mat, dori piliečiai – ir užsikės.
Šitaip paverstas “tolerancijos propagandistu”, oponentas diskvalifikuojamas – jis praranda diskusijos partnerio, gerbtino viešosios erdvės dalyvio statusą. Su juo nebeverta kalbėtis – pakanka pasmerkti morališkai, prilipdant atbaidančias “paviršutiniško plevėsos”, “hedonisto” (o tai siaubinga!), “apsirijusio vartotojo”, “nemąstančios MTV kartos atstovo”, “pseudointelektualo” ar šiaip iš MacDonaldo neišlendančio tipelio, “keliaklupsčiaujančio prieš supuvusius Vakarus”, etiketes.
Taip, žinoma, paskutinė etiketė – jau iš sovietinės retorikos: parinkau tyčia, nes oponentų vadinimas “supuvusiais keliaklupsčiautojais” – labai artimas ir neokono, ir konservatyvaus patrioto lietuvio širdžiai. Ir nieko čia keisto, kad tam tikri esminiai neokoniškosios retorikos bruožai puikiai prigyja tokiose šalyse kaip Baltarusija – net fobijų objektai beveik tie patys.
Kitaip sakant, “propaganda” neokonai laiko kiekvieną jiems nepatinkančią mintį ar veiksmą: būti (kuo nors) ar teigti (kažką) – tai skleisti atitinkamą propagandą. Todėl, jų požiūriu, vienintelis patikimas būdas nuo tokios “propagandos” apsiginti – uždrausti neparankiems subjektams būti ar bent jau uždrausti jiems save teigti (uždrausti prisipažinti esant).
Bet čia svajonės apie ateitį. Jei norima jos sulaukti – reikia kuo garsiau mušti pavojaus varpais, šaukiant apie “tolerancijos ir liberaliosios demokratijos propagandą”, o savąjį šauksmą pateikti kaip “atveriančią akis” bet kokios propagandos alternatyvą. Kaip patį “tiesos ir proto balsą”. Ir tikrai, ar dažnai Lietuvoje girdite ką nors minint, aptarinėjant, analizuojant, demaskuojant, pavyzdžiui, neokonišką “šeimos vertybių” propagandą? Ne, mūsų krašte “šeimos vertybės” yra tiesiog vertybės, neginčijamos, absoliučios ir universalios; “propaganda” vadinama tik to, kas slepiasi po šia sąvoka, kritika ir/ar neigimas, o ne teigimas.
Todėl niekada nekalbėkite su žmonėmis iš kitos barikadų pusės – o tai, prarasite intelektualinę nekaltybę ir neokonams teks gerokai paprakaituoti, kol jus susigrąžins (jei susigrąžins) atgal į tikrąjį tiesos kelią.