Justai, kviečiame pasidalinti patirtimi ir karjeros keliu, atvedusiu Jus į „Kibirkšties-MRU“ vadovo postą.
Sporto srityje dirbu nuo tada, kai įgijau vidurinį išsilavinimą, jau apie 13 metų. Pagrindinių sporto vadybos elementų išmokau dirbdamas Sostinės krepšinio mokykloje ir tobulėdamas įvairiausiuose kursuose bei seminaruose. Taigi toje pačioje mokykloje savo karjerą pradėjau kaip treneris, o baigiau, kaip stipriausios Lietuvos moksleivių krepšinio lygos mokyklos vadovas. Na, ir tikriausiai verta paminėti, kad esu baigęs teisės magistrantūros studijas (šypsosi).
Nuosekliai kilau karjeros laiptais Sostinės krepšinio mokykloje, turėdamas svajonę ir siekį, kad mokykla taptų geriausia – numeris vienas Lietuvoje. Nuoseklus darbas ir puiki komanda padėjo tai pasiekti – mokykla iškovojo geriausios moksleivių krepšinio mokyklos titulą. Po to supratau, kad noriu naujų iššūkių, naujovių savo karjeroje ir štai pasiūlymas vadovauti gilias tradicijas ir ilgą istoriją turinčiam „Kibirkšties-MRU“ klubui. Nedvejodamas sutikau.
Naujas pareigas pradėjote eiti visiems neįprastu (COVID-19 pandemijos) metu. Kaip karantinas paveikė Jūsų ir komandos darbą?
Na, aš įsiliejau į komandą tuomet, kai pats karantinas buvo jau įpusėjęs, todėl ir komandos darbas buvo nusistovėjęs ir aiškus. Mano karantino planas – išnaudoti laiką susipažinimui su organizacija, komanda, žaidėjomis, treneriais ir pradėti ruoštis artėjančiam sezonui. Nors klaustukų dar yra, pasiruošimas ateinančiam sezonui juda gera linkme.
Ar jau esate įvardinę „Kibirkšties-MRU“ tikslus? Pasidalinkite pagrindiniais tikslais ir planų akcentais.
Visi gerai supranta, kad praėjęs sezonas nebuvo toks, kokio tikėjosi pačios žaidėjos, treneriai ir vadovybė. Nors po sezono sustabdymo komanda pripažinta Lietuvos moterų lygos čempionėmis, kiti pasirodymai netenkino. Tai tik parodo, kad posakyje: „kamuolys apvalus” yra tiesos.
Ateinančius metus gaubia nežinia: kaip atrodys krepšinis po karantino, kaip virusas vystysis ir paveiks visus vėliau. Taip pat neaišku kuria linkme pakryps Lietuvos moterų lygos sezonas, nes yra nemažai kalbų apie galimą komandų pasitraukimą iš čempionato. Vis dėlto, tikiu, kad sezonas startuos, taip kaip jį planuojame, o komandai bus keliami tik aukščiausi tikslai, tikriausiai kaip ir praėjusį sezoną.
Sau esu išsikėlęs tikslus ir turiu viziją, kaip komanda turėtų atrodyti po trijų, penkių sezonų ir nors tai ilgas laikas, per kurį atsirasti veiksniai, kurie nulems vienus ar kitus sprendimus, aš tikiu, kad operatyviai judėsime link mūsų tikslų, kuriuos planuojame pristatyti prieš ateinančio sezono pradžią. Žinoma, žinomumas tiesiogiai siejasi su komandos rezultatais ir faktu, kokiose lygose dalyvaujama, tad dirbsime įtemptai. Taip pat norime pristatyti naujoves, pritraukti daugiau žiūrovų ir priminti vilniečiams, kad mūsų mieste moterų krepšinis energingai juda pirmyn ir jis yra įdomus bei intriguojantis.
Su kokiais iššūkiais, sunkumais susiduria komanda?
Visų pirma, pats moterų krepšinis susiduria su iššūkiais Lietuvoje. Mažai mergaičių baigia krepšinio mokyklas, atitinkamai turime mažą komandų skaičių Lietuvos moterų krepšinio lygoje ir tai veda prie mažo moterų krepšinio populiarumo, tačiau šios problemos pastaruoju metu vis garsiau ir dažniau aptarinėjamos, todėl manau, kad bendromis jėgomis po truputį jas išspręsti.
Antra, šiuo metu, tikriausiai kaip ir visi, susiduriame su viena ir pagrindine problema – COVID-19. Šis virusas kelia nežinomybę dėl rudens, tačiau tai išspręs tik laikas.
Kas Jus džiugina ir įkvepia labiausiai?
Mane įkvepia suvokimas, kad svarbiausia komandoje yra vienybė, palaikymas sunkiais momentais ir mes tai turime. Dėl to labai džiaugiuosi dirbdamas su tokiomis žaidėjomis, treneriais ir administracijos darbuotojais, su kuriais pabendravus supranti, kad jie yra ypatingai motyvuoti, nori judėti į priekį, įrodyti sau ir kitiems, koks moterų krepšinis yra įdomus, o Vilniaus komanda pajėgi pasiekti išsikeltus tikslus bei svajones paversti realybe.
Įkvepia ir bendradarbiavimas su Mykolo Romerio universitetu, nes šis universitetas mato perspektyvą moterų krepšinyje, tiki mūsų komandos ateitimi ir suteikia jaunosioms krepšininkėms galimybę siekti aukštojo universitetinio išsilavinimo, siūlo iš kitų miestų atvykusioms ir mokyklą baigusioms sportininkėms gyventi šalia treniruočių salės esančiuose MRU studentų namuose.
Taip pat džiaugiuosi, kad Vilniaus miesto savivaldybė palaiko mūsų komandą, moterų krepšinį ir šiuo sunkiu momentu nemažina skiriamos paramos. Tai labai svarbu mūsų komandai ir vilniečiams. Tik taip galime užtikrinti tęstinumą ir komandą po truputį grąžinti ir išlaikyti ten, kur ji buvo ankščiau.
Ko palinkėtumėte „Kibirkštis-MRU“ komandai?
Linkiu nepaliauti tikėti savimi ir judėti išsikeltų tikslų link, o sunkiais momentais nebijoti pasitikėti ir palaikyti savo komandą, nes tik taip yra pasiekiami geriausi rezultatai (ir ne tik sportiniai).
Dėkojame už pokalbį.