Pirmieji bendro naudojimo rūšiavimo konteineriai, spalvotieji „varpeliai“, pradėti naudoti Vilniuje prieš beveik ketvirtį amžiaus, 1996-aisiais. Nuo tada rūšiavimui skirtų priemonių kasmet vis daugėjo, o didžiausia kolektyvinių konteinerių plėtra vyko 2006–2012 metais. Po 2013-ųjų, įsigaliojus esminėms teisinėms pataisoms dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, rūšiavimo konteineriai ėmė rastis ir prie privačių namų.
Atliekas rūšiuoja vis aktyviau
Šiandien visoje Lietuvoje yra per 10 tūkst. bendro naudojimo „varpelių“. Dar apie 300 tūkst. konteinerių stovi individualiose valdose, taigi patogiomis rūšiavimo priemonėmis tiesiog savo kieme yra aprūpinta per 750 tūkstančių žmonių. Pridėjus daugiabučių gyventojus, išeitų, kad rūšiuoti šiandien gali absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų.
Ir rūšiuoja. „Duomenis apie atliekų rūšiavimą Lietuvoje imta patikimiau apskaityti būtent po 2013-ųjų pertvarkos. Per nepilną dešimtmetį šiame atliekų sraute konteineriais surinktų stiklinių pakuočių atliekų sutvarkymo rodikliai išaugo 2,5 karto, o plastikinių pakuočių – virš 4 kartų. Išrūšiuotų atliekų surenkami kiekiai iš esmės augo proporcingai konteinerių skaičiaus didėjimui ir jie toliau augs“, – sako pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ Atliekų tvarkymo vadovas Robertas Dauskurtas.
Jis patikslina, kad 2014 metais lietuviai išrūšiavo 11,5 tūkst. tonų stiklo ir 2,6 tonos plastiko atliekų. Dabar šie skaičiai atitinkamai siekia 27 tūkst. ir 11,2 tūkst. tonų per metus.
Iki pusės išrūšiuotų pakuočių – netinkamos
Gyventojų įsitraukimą liudija ir dar vienas iškalbingas skaičius: konteineriais išrūšiuojama virš 90 proc. vienkartinių stiklo pakuočių.
Anot R. Dauskurto, šiandien žmonės jau patys supranta rūšiavimo svarbą ir naudą, tačiau spragų dar yra. Pavyzdžiui, ne visi žino, kad rūšiavimo konteinerius prie savo namų gali turėti daugumos Lietuvos savivaldybių gyventojai, ir nei jų įsigijimas, nei aptarnavimas nieko nekainuoja – visa tai finansuojama gamintojų ir importuotojų lėšomis, Europos Sąjungos, kitais aplinkosauginius investicinius projektus finansuojančiais fondais bei programomis.
Ir net atliekas rūšiuojantys žmonės ne visada žino, kokias šiukšles į kokį konteinerį mesti. Perrenkant išrūšiuotas atliekas iki pusės jų būna išrūšiuotos netinkamai.
„Gyventojai vis labiau stengiasi rūšiuoti atliekas, tačiau rūšiavimo konteineriuose didelę dalį vis dar sudaro tokios atliekos, kurių ten neturėtų būti. Perrūšiuojant atliekas randama ir statybinių medžiagų, žaislų, maisto, batų, drabužių, nebenaudojamos elektronikos ir kitokių rūšiavimui netinkamų atliekų. Bendrai pakuočių atliekų konteineriuose randamų ne pakuočių atliekų kiekis svyruoja nuo 20 iki 50 proc.“, – pastebi „Žaliojo taško“ atstovas.
Pasigenda vieningos krypties
Tiesa, netinkamų šiukšlių rūšiavimo konteineriuose nebūtinai atsiranda dėl to, kad žmonės jas ten išmetė dėl nežinojimo. Pavyzdžiui, jei prie daugiabučių namų pastatytas per mažas mišrių komunalinių atliekų konteineris, jam užsipildžius gyventojai gali nuspręsti išmesti nebetelpančias atliekas į greta esančius pakuočių atliekų konteinerius.
Todėl tam, kad sistema veiktų optimaliai, savivaldybės kartu su atliekų tvarkytojais ir gamintojus bei importuotojus vienijančiomis organizacijomis turėtų kartu įvertinti, kokie konteineriai yra efektyviausi ir kur jie turėtų būti įrengti.
Taip pat šiuo metu kiekviena savivaldybė pati tvirtina savo atliekų tvarkymo taisykles ir aprašo skirtingas sąlygas, kaip turi būti vykdomas rūšiavimas ir kokias atliekas galima mesti į konteinerius. Bet juk visos išrūšiuotos atliekos keliauja į tas pačias perdirbimo gamyklas, taigi logiška būtų visoje Lietuvoje turėti vienodas atliekų rūšiavimo taisykles.
Rūšiuoti atliekas gyventojus skatina ir diferencijuotos rinkliavos, taip pat svarbu kuo dažniau informuoti visuomenę apie žmonių pastangomis pasiektus pokyčius.