Kalbant šių laikų terminais, Vilniaus istorija prasidėjo nuo pirmojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino komunikacinės kampanijos, kitaip tariant, nuo pasiųstos žinutės į platųjį pasaulį, kuris skelbė pirmąją laisvės idėją. Valdovas atvėrė savo žemes, valdas ir visą karalystę kiekvienam geros valios žmogui – į Europos politinį centrą buvo kviečiami amatininkai, pirkliai bei visų profesijų atstovai, visi Vilniuje galėjo rasti sau vietą.

Vilnius 700
Foto: Gabrielius Khiterer


Susikūrus miestui ir apie jį pranešus visam pasauliui, tetrūko vienintelio patvirtinimo, kurį 1387 m. kovo 22 dieną suteikė Jogaila. Vilnius tapo pirmuoju miestu LDK gavusiu vakarietišką Magdeburgo teisę, reiškusią savivaldos sukūrimą, asmens ir turto laisvę, administracinę ir teisinę autonomiją.

Didžiausias lūžis miesto ir svarbiausia miestiečių, arba kitaip vilniečių, gyvenime įvyko paskelbus pirmąją Europoje ir antrąją pasaulyje 1791 m. gegužės 3-osios Konstituciją. Su šiuo dokumentu miestiečių teisės ir laisvės dar labiau išaugo, jie gavo teisę eiti valstybines administracines pareigas. Dabar ši konstitucija yra laikoma vienu svarbiausių demokratijos žingsnių, vedusių link laisvo ir demokratiško dabartinio Vilniaus.

Dar vieną ypač svarbų mūsų šaliai įvykį, kuris tiesiogiai susijęs su sostine, sutinkama jau XVI a. pabaigoje. Trečiasis Lietuvos statutas, kuris buvo rengtas ir spausdintas Vilniuje, Momoničių spaustuvėje, dabar yra laikomas tikru pasaulietinės teisės manifestu, idėjomis pralenkusiu savo laikmetį. Trečiasis Lietuvos statutas kaip ir kiti du statutai, kartu liudijo teisinės minties brandą. 1588 m. išspausdintas dokumentas žymėjo LDK teritorijos neliečiamybę ir rodė aiškų visuomenės modernėjimą. Su šio statuto išleidimu pirmą kartą buvo atskirtos įstatymų kūrimo, vykdomoji ir teismo valdžia.

1920 m. spalio 9 dieną Lenkijos kariuomenė užėmus Vilnių, gimė populiariausias šūkis pirmoje Lietuvos Respublikoje, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir tikrai Lietuvos žmonės nenurimo. Ne tik spalio 9 d. buvo paskelbta gedulo diena, bet greičiausiai gedulas tęsėsi visą laikotarpį iki kol Vilnius buvo susigrąžintas, kad ir ne pačia geriausia kaina. O iki tol lietuviai ir žemes iš Vilniau vežė kaip didžiausią turtą, ir medelius bei gėlynus sodino. Nepaisant priešpriešos, pastaraisiais dešimtmečiais miestas tapo dviejų kaimyninių tautų, o kartu ir istorinių Vilniaus tautų bendradarbiavimo erdve.


Trypiama ir naikinama laisvės idėja niekada nenustojo gyvuoti lietuvių širdyse. Tai pavieniai žmonės, tai jų grupelės neleido pamiršti ir nepriklausomą Lietuvą ir tikrąsias žmogiškąsias vertybes. 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko pirmasis viešas tokio mąsto mitingas, kurį organizavo Lietuvos laisvės lyga, pasiryžusi sulaužyti sustabarėjusią sistemą. Pokyčių vėjai pranašaudami laisvę ėmė pūsti vis stipriau. Vilniuje gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, vyko mitingai Katedros aikštėje Vingio parke, Sausio 13-osios įvykiai.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo prabėgus beveik 31-iems metams, Vilnių galime vadinti šiuolaikišku, postmodernistinio meno miestu, kuris jau 700 metų saugo laisvės idėją. Čia susijungia pagrindiniai Lietuvos valstybingumo dėmenys ir saugomas svarbiausias LDK valstybingumo palikimas.

Mieste veikia Šiuolaikinio meno centras, kuriame vietos ir laisvės kurti, eksperimentuoti bei mus stebinti gali kiekvienas menininkas. Nesvarbu ar tai būtų Mindaugo Navako „Kablys“, ar Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Postmodernistai kūrėjai provokuoja vilniečius mąstyti ir diskutuoti apie meną ir jo reikšmę miestui. O kur dar kasmetinis bandymas išsiskirti, pristatant gražiausią pasaulyje žaliaskarę, kviečiant viso pasaulio turistus į Europos „G tašką“? Ką jau kalbėti apie tikrą meno meka suspėjusį tapti „Mo“ muziejų.

Daugiau informacijos galima rasti specialiai miesto gimtadieniui sukurtoje interneto svetainėje www.700vilnius.lt.