Minios žmonių Vilniuje plūsta į Verbų sekmadienį: teisingai pasirinkę, dovanosite ne tik sveikatą

Paskutinį sekmadienį prieš Šv. Velykas minimas Verbų sekmadienis. Kuo ypatingas šis laikas iki Velykų ir kokias šios pavasario šventės tradicijas puoselėjo mūsų protėviai?

Verbų sekmadienį ir Velykas švenčia ne tik krikščioniškas pasaulis

Vilniaus etninės kultūros centro atstovė Gailė Vanagienė sako, kad Velykos yra didelė ir svarbi šventė, kuriai ruošiamasi iš anksto, o pačios šventės ir jos laukimo ritualų turime išties nemažai. Laukimas prasideda Verbų sekmadieniu, o prisikėlimo šventė nėra tik krikščioniška šventė.

„Tai pavasario šventė, pirmiausia, tai gamtos atbudimas, saulės sugrįžimas, pavasarį viskas

prisikelia. Galime lyginti ir su kitomis kultūromis – mirštančio ir prisikeliančio dievo mitas yra ne vien mūsų kultūroje, tai yra ir indų tradicijoje, ir Egipto, Graikijos mitologijoje, tas pats yra ir krikščionybėje, – sako G. Vanagienė. – Velykų aiškinimų yra įvairių, vienas aiškinimų siejamas su vėlėmis – ta pati šaknis. Tai lemia tradiciją prisiminti protėvius, mirusiuosius. Protėvius lietuviai kviečia per visas šventes. Mes net į karą eidavome su vėliavomis, kurios šaknis ta pati, kaip vėlės. Sakydavo, kad lietuviai todėl tokie stiprūs, kad už jų yra vėlės, protėviai padeda kovoti. Dėl to tas ryšys pabrėžiamas ir per didžiąsias šventes“.

Pašnekovė sako, kad anksčiau šeimos per Velykas lankydavo kapus, atnešdavo margučių, vaišių, kartu vesdavosi ir vaikus. Krikščionybė kiek pakeitė tradicijas, tačiau dalis senųjų tradicijų išliko, persipynė.

„Kalbant apie senąją tradiciją, reikėtų kalbėti apie pavasario šventes, tai ir Jurginės, ir visas pavasario švenčių ciklas. Pavasaris, tai yra pradžia – būdavo ir pirmasis gyvulių išginimas į laukus, ir pirmoji arta vaga, ir ta pradžia kiekvieną kartą yra šventė, – pasakoja etninės kultūros centro atstovė. Verba taip pat buvo neatsiejama nuo pavasario švenčių. – Verba pirmiausia susijusi su gyvybėmis galiomis, buvo pasirenkamas kadagys, jis buvo labiau paplitęs Žemaitijoje, arba Aukštaitijoje žilvitis. Šie augalai buvo pasirenkami dėl savo gyvybinių galių: žilvitis pirmasis išleidžia pumpurėlius „kačiukus“, jis – kaip vaisingumo simbolis. Kadagys buvo pasirenkamas kaip visžalis augalas“.

Ir verbos, ir margučiai slepia magiją

Dar vienas šventės atributas, be kurio neįsivaizduojama šventė – tai margutis. Jis simbolizuoja gyvybę, o senieji jo marginimo būdai išlikę, žmonės noriai jų mokosi, mat taip galima net papasakoti istorijas.

„Ateina ir pas mus į centrą žmonės, mokosi marginti vašku. Raštai yra labai archajiški, savyje slepia daugybę prasmių, simbolių. Piešiamos saulės, paukščių pėdelės, gyvybės medžiai, žalčiukai – tai judėjimas, gyvybė, vaisingumas, sveikata, energija. Ta pati verba – seniau aprūkant gyvulius, dabar plakant žmones per nuogą vietą – tai gyvybės suteikimas, sveikatos, jauniems – grožio, seniems – laimės“, – apie reikšmes pasakoja pašnekovė.

Jei vis dar sunku skaičiuoti, kada gi ta Velykų šventė, G. Vanagienė sako, kad tiesiog reikia pažvelgti į mėnulio kalendorių. Pirmąjį pilnaties sekmadienį po lygiadienio švenčiame šventė yra kilnojama, tad kartais jai ruošiamės kovą, kartais balandžio mėnesį.

Ką reiškė gausus Velykų stalas?

Po geros savaitės ruošiant Velykų stalą, pašnekovė sako, kad verta prisiminti, jog valgių turi būti gausu.

„Stalas turi būti gausus. Nėra išlikę tokių stiprių tradicijų, kaip Kūčių stalas ir patiekalai, bet kiauliena, mėsa, būtinai turi būti. Be margučių, kiaušinių šventė neįsivaizduojama, pirmas kąsnis turi būti kiaušinis ir būtinai margintas. Vieni sudaužia kiaušinius ir valgo, kiti dalijasi patį pirmą kiaušinį visiems šeimoje, kad būtų bendrumas šeimoje. Visose šventėse svarbu pasidalinti šeimoje, bendruomenėje, nes bendrumo jausmas labai svarbus. Pats stalo gausumas, taip pat turi prasmę. Šventės yra magiškas laikas, jis lemia ateinančių metų derlių, sveikatą, kaip darbus seksis ir norisi, kad stalas būtų gausus ir nieko netrūktų“, – sako G. Vanagienė.

Tie, kurie nori švęsti tradiciškai, gali ridenti margučius. Dažniausia tai buvo daroma lauke ir vykdavo rimtos varžybos, kur net iki išnaktų vyrai varžydavosi, kieno margutis toliausia rieda. Pašnekovė sako, kad kai kurie varžybų dalyviai net pasitelkdavo apgaulę, kad tik laimėtų.

„Galima prisiminti ir Velykų bobutės tradiciją, tai labiau susiję su vaikais, nes norime jiems kažką dovanoti. Seniau pats kiaušinis, margutis, buvo dovana, nes kiaušinių ne kasdien gaudavo. Margučius vaikai labai saugodavo. Be galo svarbus yra bendrumas ir laikas kartu“, – primena šventės prasmę pašnekovė. Anot G. Vanagienės, karantino laikas atskleidė, kad žmonėms labiausia trūko bendravimo, nes šventės, visų pirma, yra susibūrimo, buvimo kartu laikas.