Velykos kupinos archaiškų papročių

Atskrido deivė paukštė, padėjo kosminį kiaušinį, o šiam suskilus radosi mūsų visata – tai mitas, pasakojantis mums kitokią Velykų istoriją, rašoma Romuvos pranešime žiniasklaidai. Pavasario šventės senovės lietuvių tradicijose – gyvybinių galių budinimo, pasaulio užgimimo laikas. Velykos šiandien dažniausiai suprantamos kaip krikščioniška šventė, tačiau jai būdinga daug archaiškų papročių, kurie leidžia suprasti, ką išties reiškia gyvuojančios tradicijos: kokiu tikslu marginame margučius, kam pavasarį ant stalo reikalingos žaliuojančios šakelės?

„Iš kosminio kiaušinio išsirita gyvybė, mūsų protėvių gražiai vadinama gyvata. Tai tikėjimo nuotrupos, kurios iki šių dienų užsilikusios kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Iki šių dienų marginami margučiai. Mes mušame kiaušinį su prie to paties stalo sėdinčiais, nes kažkur pasąmonėje tikime – nesumušus nebus ir gyvasties. Taigi, šis ritualinis veiksmas pasiekė mus iš laikų, kai pasaulyje dar gyvavo deivės Paukštės kultas“, – apie seną svarbiausio Velykų papročio kilmę pasakoja etnologė, Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilė Asta Valiukevičienė.

Kitas svarbus pavasario švenčių paprotys – suptis. Supimasis, tikima, skatina klestėjimą, augimą, gerą derlių. Buvo tikima, kad kuo aukščiau supsiesi pavasarį, tuo geriau vasarą derės linai, bus gausesnis javų derlius.

„Jei atrodo, kad mums neaktualu, nes mūsų balkonuose javai neauga, tai nepamirškime, kad kažkur jie vis dėlto turi užaugti prieš patekdami ant mūsų stalo. Jei supamės ir prisimename, kodėl tai darome, patys save auklėjame būti atsakingus vartotojus, o jei nesisupame, palaipsniui pamirštame, kad ta duona ant mūsų stalo atsiranda ne savaime. Tai kam taupyti? Tuomet užmirštame ir apie duonos šventumą. Na, o jei jau neįtikinau ir tuo, tai prisiminkime mūsų močiučių posakį, kad supami vaikai didesni auga“, – šypsosi A. Valiukevičienė.

Augti didesniems ir sveikesniems vaikams padeda ir kitas senovinis paprotys – laistymasis šaltinių vandeniu. Pasak A. Valiukevičienės, laistymosi paprotys gyvavo dar visai neseniai, tik šiek tiek pasikeitęs – Želvoje viena pateikėja pasakojo, kad lalaudami bernai patinkančioms merginoms į rankas pildavo ne vandens, o… šlakelį kvepalų. Papročiai keičiasi, bet jų esmė išlieka.

Pavasarį – ne tik Velykos

Velykos – ne vienintelė pavasario šventė. Kovo pabaigoje buvo švenčiamas Pavasario lygiadienis, kai diena susilygina su naktimi. Nors pavasario ženklų dar stipriai nematyti, tačiau gamtoje įvyksta lūžis – šviesos ima rastis daugiau negu tamsos.

„Romuvos bendruomenė rengia Pavasario lygiadienio šventes, kuriose gali dalyvauti visi norintys. Bendruomenių rengiamos Pavasario lygiadienio šventės labai reikalingos, nes jose jaučiama bendrystė, jose su papročiais susipažįsta tie, kuriems tai – tik kelio pradžia besidomint lietuviškomis tradicijomis. Tačiau taip pat tokios šventės gali būti švenčiamos ir vienumoje, būnant gamtoje, pastebint jos pokyčius ir juos įprasminant savo buvimu“, – sako etnologė A. Valiukevičienė.

Kita svarbi šventė – Jorė, dar vadinama Jurginėmis. Mitas pasakoja, kad dievas Perkūnas, krikščionybės prilygintas šventam Jurgiui, atrakina motiną Žemę ir išleidžia visą gyvybę. Per Jorę sprogsta pirmieji pumpurai, pasirodo žaluma.

„Jorė man kalba apie tą praeitį, kai laikas dar buvo cikliškas ir šventes švęsdavome ne pagal dabartinį mums įprastą kalendorių, o pagal gamtą. Kalendorius mums gali sakyti, kad Jorė yra balandžio 23 d., tačiau kas, jeigu tais metais dar pilna sniego? Gamta mums sako, kad Jorės dar nėra. Pagal gamtos ritmą vykstančios šventės – tai ne konkreti šventinė diena, o visas pavasarinių švenčių ciklas, į kurį patenka ir visiems žinomos Velykos“, – teigia A. Valiukevičienė.

Margutis – visatos simbolis

Pirmieji margučių radiniai dabartinės Lietuvos teritorijoje siekia XI – XIII a. Tai Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis margučiai. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad margučių tradicija – sena kaip ir pati valstybė, o jų marginimo prasmė atsiskleidžia tradiciniuose raštuose.

„Kiaušinis – tai gyvybės simbolis, kuris garbinamas nuo seniausių laikų. Manoma, kad laukinių paukščių kiaušiniai senovės žmonėms, kuriems atšiauraus klimato vietovėse žiemą galėdavo imti trūkti maisto, ankstyvą pavasarį padėdavo įveikti badą. O numargintas kiaušinis, tikima, gyvybinių galių turi dešimtis kartų daugiau“, – pasakoja tautodailininkė, margučių kūrėja Audronė Lampickienė.

Gražiausius raštus tautodailininkė išgauna pasitelkdama tradicinį marginimo vašku būdą, kurio išmoko nuo mažens stebėdama mamą. Margučius puošia senoviniai raštai, iš kurių bene paprasčiausias yra taškas – tai visa ko centras. Apie tašką marginant vašku buriasi kiti taškeliai, brūkšneliai, kabliukai – taip tveriasi visas įmantrių raštų pasaulis. Tai ne šiaip gražūs ornamentai, tačiau ir simbolinę prasmę turintys ženklai. Saulutė, žvaigždė, žalčiukas, paukščio pėdelė, begalybė – raštų simboliai mums pasakoja apie gyvybę, prisikėlimą, atgimimą, nuolat kintantį, atsinaujinantį gyvybės ratą.

„Lietuvoje vašku marginta šimtus metų. Margučius lydi gražūs papročiai – juos dovanoja, jais keičiasi, linkėdami sveikatos, gerų metų. Patariama suvalgyti dovanotą margutį, kad pildytųsi visi geri dovanojančiojo linkėjimai. Seniau statydami gyvenamąjį namą po margutį dėdavo rentinio kampuose, tikėdamiesi apsaugoti namą nuo gaisro ar gamtos stichijų. Margutį užardavo ir į pirmą vagą, kad derlius būtų gausus, dėdavo tvarte po slenksčiu, prieš išgindami gyvulius. Jeigu margutis likdavo sveikas, tikėdavo, jog tais metais gyvuliai bus sveiki ir stiprūs“, – sako A. Lampickienė.

Tautodailininkė drąsina, kad marginti vašku – visai nesudėtinga ir išbandyti gali kiekvienas. Tam reikės tik bičių vaško, šildyklės jam kaitinti ir kotelio su smeigtuku gale. Raštai kuriami pamirkant smeigtuką į karštą vašką ir dėliojant ant kiaušinio lukšto taškelius bei brūkšnelius. Anot A. Lampickienės, toks marginimo būdas nesudėtingas, tačiau norint atlikti simetrišką, tvarkingą vaško piešinį, reikalingi įgūdžiai. Retas margintojas pirmąjį kiaušinį išmargina gražiai, todėl reikėtų pasitelkti kantrybę!