Pasirodo, itin populiarus velykinis patiekalas ant tautiečių stalo – toli gražu ne lietuviška autentika

Kone kiekvienuose namuose per Velykas ruošiamas netikras zuikis. Anot lietuvių kultūros puoselėtojų, išties tai yra patiekalas atėjūnas. Be mėsos Velykų stalas buvo neįsivaizduojamas, tad kokius patiekalus rinkdavosi mūsų protėviai ir kaip bausdavo tuos, kurie per šventę imdavo negarbingai gudrauti?

Žemaitijos nacionalinio parko visuomenės informavimo specialistė Daiva Vaškienė pasakoja, kad žemaičiai ant stalo nemėgo dėti nieko, kas nebuvo valgoma. Tik stalui puošti naudojo žalumos – pamerkdavo pumpurus skleidžiančių beržų ir blindžių šakelių ir kone prie kiekvieno namo augančių rūtų. Velykoms ruošdavo daug mėsos, kad vaišės būtų sočios.

„Vienas svarbiausių patiekalų buvo mėsa – dažniausiai kiauliena. Kepdavo sūdytą kumpį, aplipintą

duonos minkle. Taip pat virdavo kiaulės palūpį, gamino šaltieną (kuosėną). Mėsą valgydavo su krienais ir mieliniu pyragu. Bulvių velykiniam stalui nevirdavo. Margučiai buvo valgomi su krienais, pipirais, druska. Netikras zuikis nėra žemaitiškas valgis, jis atkeliavo iš svečių kraštų, bet rado vietą ir ant žemaitiško velykinio stalo“, – sako D. Vaškienė.

Anot pašnekovės, valgis, kuris buvo dedamas ant senolių stalo, yra dalis tradicijų, tačiau mes kiekvienas kuriame savąsias – savo šeimos, giminės, krašto. O kai kurios patiekalų tradicijos buvo plačiai paplitusios Lietuvoje ir išliko iki šių dienų.

Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro vyriausioji specialistė Sigutė Mudinienė sako, kad margučiai buvo pagrindinis valgis, o šalia jų ant stalo, kaip ir žemaičių šeimose, kvepėdavo tešloje keptas kumpis, šviežia duoda.

Nebuvo labai turtingas kraštas, kad nukrautų stalus, tačiau ką turėjo, tą ir dėdavo, kad Velykų stalas būtų kuo gausesnis, nes po ilgos gavėnios labai jau norėjosi atsigavėti. Dažniausiai Velykoms kepdavo kumpį, jį aplipdydavo tešla ir įkišdavo į pečių. Aišku, pagrindinis patiekalas – kiaušiniai, jie senoliams irgi buvo labai brangūs, mat vištos nedėdavo jų ištisus metus. Pirmą Velykų dieną švęsdavo tik šeima, artimieji, o antrą šventės dieną, dar sutemus, jau vyko lalavimai – žmonės eidavo per kaimą ir laluodami, giedodami giesmes, dainuodami dainas, prašydavo kiaušinių bei pyragų. Vaikystėje ir pati su tėvais esu ėjusi, jie parodė, kas tas lalavimas“, – gražių tradicijų prisiminimais dalijasi S. Mudinienė.

Pašnekovė juokiasi, kad keliaudama su tėvais vienoje troboje sulaukė prašymo padainuoti tam tikrą dainą, kurią tėveliai tik vėliau prisiminė, tad buvo įdomu patirti, jog žmonės prisiminė įvairias dainas. Tokiose eitynėse merginoms visi linkėjo santuokos, o atgimstančio pavasario šventimas buvo neatsiejamas nuo būsimos nuotakos ar jaunikio nusižiūrėjimo. Velykų šventė sieta toli gražu ne tik su sotesniu maistu ir gamtos atgimimu. Anot S. Mudinienės, linksmybės buvo skirtos kuo aukščiau augti linams, sulaukti kuo gausesnio derliaus, na, o jauni žmonės turėdavo progą nusižiūrėti porą.

Didžiausias Velykų pavojus buvo persivalgymas, ypač jei tekdavo tą daryti už bausmę. Ne paslaptis, kad kietesnio lukšto kiaušinio varžybos sukeldavo aistrų.

„Jei daužaujant kiaušinius kas nors pasidarydavo smalinį kiaušinį (į kiaušinio lukštą pripildavo smalos), aišku, juo visus kitus sudaužydavo. Ir jei tokį išsiaiškindavo, tai liepdavo visus „išgrotus“ kiaušinius suvalgyti. Dažniausiai tai baigdavo labai blogai, nes po gavėnios daug kiaušinių suvalgius skrandis sustoja. Sakydavo, kad net ligi smerties [iki mirties – Delfi.lt patikslinimas] galėdavo privaryti“, – žiniomis dalijasi pašnekovė.