Istorinis Velykų stalas: iš nepritekliaus gimę receptai vieniems kels nostalgiją, kitiems – šleikštulį

Velykų laukimo metas buvo ilgas, o su bundančia gamta prasidėdavo ir ūkio darbai, tad po ilgo bei tamsaus žiemos sąstingio atbusdavo ne tik gamta, bet ir žmonės. Velykos buvo neatsiejamos nuo gyvybės simbolio margučio, o kuo pamaloninti pilvus, išmone pasižymėjo net vargingiausia šeimininkė.

Etnografinių valgių puoselėtoja Rūta Sakalienė sako, kad dzūkai, aukštaičiai ir žemaičiai ant stalo dėdavo skirtingų kepinių.

„Dzūkijoje ar iš biednumo, ar kad grūdinių kultūrų mažiau augino, velykinės bobos nekepdavo.

Saldžiam stalui buvo daroma varškė arba saldus sūris. Darydavo iš kiaušinių trynių, sviesto, naminės varškės, visa tai saldino, išsukdavo ir sukrėsdavo į drobę, marlę, kad nusisunktų. Senoliai dar kepdavo grikinę bandą – tokį pyragą iš grikių miltų. Grikius maldavo su luobele, jų šiek tiek likdavo persijojus miltus, tad daug kas galvodavo, kad pyragas – su aguonomis“, – pasakoja R. Sakalienė.

Dzūkijoj, anot pašnekovės, dabar jau mažai kur daromas saldėsis – buza iš duonos raugo likučių. Velykoms šeimininkė atmirkydavo kubile likusius duonos raugo likučius, pridėdavo truputį kvietinių miltų ir pašutindavo krosnyje. Tai būdavo ne pyragas, o tirštas gėrimas – pašutęs mišinys įgaudavo saldesnį skonį, tada praskiesdavo vandeniu iki geriamos konsistencijos. O bene labiausiai laukiamas skanėstas buvo širšių medus.

„Širšių medų darydavo irgi iš biednystės. Truputį cukraus pakaitindavo keptuvėje, kol paruduodavo. Tada praskiesdavo vandeniu ir į tą masę įdėdavo kokį vieną šaukštą medaus, dar pavirindavo. Kad masė sutirštėtų, dar įdėdavo krakmolo – taip susidarydavo drebučiai, panašūs į medų. Šis saldumynas buvo valgomas su grikine banda, o turtingesni ragaudavo su mieliniais pyragais“, – pasakoja etnografinių valgių puoselėtoja.

Žemaičiai įmantrybėmis taip pat nepasižymėjo, nors dabar senolių kepti pyragai skamba gal net egzotiškiau nei atvežtiniai kepiniai.

„Žemaičių Velykų valgiai nebuvo įmantrūs. Būtinai kepdavo mielinį pyragą, jį valgydavo su sviestu, kiaušiniais ir mėsa. Saldumynai – varškės sūris, kiepis. Kiepis – tai varškės pyragas, iškeptas duonos minklės pagrindu. Kepimo skardą išklodavo duonos tešla, o į vidų sudėdavo įdarą iš varškės, kiaušinių, grietinės, cukraus, vanilės. Velykinė boba buvo kepama labiau pajūrio krašte. Pati labai mėgstu ir kepti, ir valgyti šį mielinį skanėstą“, – pasakoja Žemaitijos nacionalinio parko visuomenės informavimo specialistė Daiva Vaškienė.

Pašnekovė sako, kad stalo puošmena daugiau būdavo ne patiekalo išskirtinumas, o tai, kaip jį patiekdavo, kuo pagražindavo.

„Sviestą patiekdavo įmantriai – padarydavo sviestinį avinėlį. Stalą puošdavo beržų ir blindžių šakelėmis,

rūtomis. O margučiai būdavo valgomi su krienais, pipirais, druska“, – apie paprastus, tačiau jaukumo suteikiančius senolių įpročius pasakoja moteris.

Sigutė Mudinienė, Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro vyriausioji specialistė, antrina, kad gausiai nukrautais stalais lietuviai nepasižymėjo ir Aukštaitijos krašte. Tačiau šventė be balto pyrago šiame krašte buvo neįsivaizduojama.

„Baltas mielinis Velykų pyragas – tai buvo nepamainoma. Kepdavo jį iš kvietinių miltų, ruošdavo išvakarėse, šiukštu, kad tik Didįjį šeštadienį niekas toks tešlos neparagautų, vaikų neprileisdavo. Jokiu būdu nebuvo galima trankyti durų, nuo vaikų labai saugodavo, kad jie ant pečiaus užlipę tešlos nepaminkytų, mat dažniausiai ant pečiaus laikydavo tešlą, kad pakiltų“, – pasakoja S. Mudinienė apie tradiciją, kuri ne vienoje aukštaičių šeimoje puoselėjama iki šiol.

Anot pašnekovės, nors labai gausiai stalai nebūdavo nukrauti, šeimininkės ant Velykų stalo atnešdavo skaniausių uogienių, ištrauktų iš podėlio.
Dar vieno skanėsto mažieji per Velykas itin laukdavo, tai – duonos „pagrandukas“. Į nedidelį raugo duonos tešlos gabalėlį įdėdavo kiaušinį.

„Pravėsintą duonos „pagranduką“ perlauždavo ir padalindavo vaikams. Sakydavo, kad riedės sveiki kaip kiaušiniai, mat kiaušinis nuo seno buvo gyvybės ir sveikatos simbolis“, – dalijasi Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro vyriausioji specialistė.